Ši knyga man labai ryškiai priminė Motinų sekmadienį, kitą anksčiau skaitytą autoriaus kūrinį. Iš esmės mano įspūdis toks – pasikeitė dekoracijos, tačiau principas išliko tas pats. Dekoracijomis vadinu laikmetį, vietą, personažus. Tačiau pati pasakojimo struktūra kone identiška pirmajam skaitytam kūriniui. Regimybės yra apie vieną gyvenimo akimirką, kuri keičia likimą. Visa kita – praeitis ir ateitis, tiesiog sūkuriuoja aplink tą pagrindinį ir kelis susijusius momentus.

Šį kartą Graham Swift akiratyje magija ir ta plonytė skiriamoji riba tarp to, kas regima ir to, kas realu. Atrodo, kad visas knygos siužetas sukasi bandant atsakyti į šį klausimą, neapsiribojant magišais triukais, tačiau narpliojant ir žmonių santykius bei jausmus. Sakyčiau, kad Regimybės yra tiesiog genialus knygos pavadinimo vertimas, turint omenyje, kad originaliai kūrinys vadinasi Here we are.

Už šią knygą Marcelis Proustas 1919 m. buvo apdovanotas Gonkourų premija. Toks sprendimas buvo sutiktas prieštaringai. Pasaulis tuomet buvo tik pradėjęs atsigavimą po I pasaulinio karo, pamažu įprasmindamas patirtį kūryboje, o štai Proustas pokariu Žydinčių merginų šešėlyje kalba apie ramią aukštuomenės gyvenimo tėkmę. Nepaisant to šis apdovanojimas tapo tiltu į šlovę, rašytojo kūryba tapo plačiai aptarinėjama, netrukus išversta į anglų kalbą.

Jei skaitydama pirmąją dalį Svano pusėje dar tik matavausi ir pratinausi prie Prousto, bei galima sakyti kažkiek dvejojau dėl viso 7 dalių ciklo skaitymo. Įveikusi Žydinčių merginų šešėlyje nuleidžiu rankas prieš maestro – negaliu vertinti kitaip ne į maksimaliai. Ir nors jaučiu, kad man iki šios knygos kultūrinių nuorodų suvokimo dar labai toli, užbaigusi ją jaučiu labai pozityvų jausmą – sau esu ūgtelėjusi literatūrine ir gal net dvasine prasme. Tačiau turiu įspėti, Proustas tikrai ne visiems. Artumą su rašytoju pajaus tik labai jautrūs žmonės, kuriems toks pačių smulkiausių gyvenimo akimirkų ir jausmų besaikis narpliojamas nepasirodys nuobodus ir bereikšmis. 

Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks.