Karbidas yra istorija apie svajoklį, idealistą, na ir šiek tiek ekscentrišką bei svaigiųjų gėrimų nevengiantį istorijos mokytoją, kuriam kyla idėja. Draugų kontrabandininkų padedamas jis sumąsto planą, kaip Ukrainos žmonės pagaliau galėtų eurointegruotis ir patekti į Europą. Jeigu skaitydami Rimanto Kmitos Pietinia Kronikas kikenote, greičiausiai liksite sužavėti ir šios knygos. Šis kūrinys panašiai persmelktas laukinių 90-tųjų nuotaikos ir nuotykių, susijusių su kontrabanda bei pastangomis praturtėti sunkumų patiriančioje šalyje. 

Knygoje gražiai dera absurdiškas humoras ir labai liūdnas idealizmo, naivumo ir pragmatiško požiūrio susidūrimas. Karbidas leidžia užčiuopti ukrainiečių nenuilstantį siekį tapti Europos bendruomenės dalimi ir kaip tam trukdo įsišaknijusi korupcija. Labai daugiaprasmiška ir maloniai nustebinusi knyga. 

Tai neeilinis, pirmą kartą 1967 m. išleistas kūrinys, kuriame slypi įdomus kontrastas. Man tai buvo viena gražiausių kada nors skaitytų knygų, o kartu ir viena nuobodžiausių. Kalbos grožis čia tiesiog nenusakomas, reikia atsiversti ir pamatyti savo akimis. Jei šis žmogus būtų rašęs grožinę literatūrą, ji greičiausiai būtų žinoma ir garbinama visame pasaulyje. Na, o Sakalas keleivis turiniu yra daugmaž laukinio gyvūno stebėjimo žurnalas. Autorius tą daro su labai didele pagarba, detalumu, aistra ir užsidegimu. Daug dėmesio čia skiriama gamtos jausmui ir jos aprašymams. 

Šios knygos skaitymas man priminė savotišką meditaciją. Jei kas nors ją skaitytų balsu, būtų puikus fonas atsipalaidavimui. Gali būti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Tai knyga, kuriai reikia ramaus proto ir atvirumo paprastam gamtos grožiui. 

„Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis.“

Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“

Knygos dėmesio centre – kapinės. Galbūt skamba šiurpokai, bet kūrinio idėja graži ir šviesi – pasvarstyti, ką mums pasakytų išėjusieji, jei galėtų prabilti iš kapo duobės. Laukas tai net 29 gyvenimo istorijos, mažiau nei 200 puslapių knygoje. Vieni miestelio ir kapinių gyventojai šnekesni, kiti vos vieną esminį atsiminimą, trumputį fragmentą papasakoja. 

Tai, kaip autorius bando atspėti, ką esminio žmogus galėtų pasakyti apie savo gyvenimą vos vienu ar kitu trumpu atsiminimu, man pasirodė genialu. Savo glaustu kūriniu jis byloja ši tą labai svarbaus apie gyvenimą: esmė slypi akimirkose, blyksniuose, paprastuose dalykuose. Kažkokį panašų įspūdį esu išsinešusi po pirmosios (man) autoriaus knygos Tabakininkas skaitymo.