Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Pirmas įspūdis – seniai skaičiau ką nors įdomesnio! Kūno maištas nagrinėja vaikystės patirčių poveikį ne tik suaugusio žmogaus gyvenimui, bet ir kūnui. Tuo tarpu reikšmingi vaikystės potyriai šioje knygoje yra ne tik siaubingi traumuojantys nutikimai ir nelaimės, bet ir bet kokie kiti vaiko apleistumo ir skaudinimo momentai. Visa autorės pristatoma koncepcija nuskambėjo labai netikėtai ir prieštaraujantys tam ką dažniausiai galime girdėti kalbant apie santykį su tėvais – nereikia laikyti nuoskaudų, svarbu atleisti, prisiimti atsakomybę, judėti pirmyn ir t.t. Taigi, autorė čia kalba apie dirbtinio atleidimo ir emocijų neigimo žalą. 

Tačiau psichologinė teorijos dalis užima tik nedidelę šios knygos dalį. Vėliau, dar įdomiau. Autorė nagrinėja žinomų rašytojų biografijas, jų santykius su tėvais ir kaip šis santykis atsispindi jų kūryboje. Buvo labai daug negirdėtų faktų, pavyzdžiui, kūrybai svarbūs Marcel Proust gyvenimo momentai. Nuoširdžiai, gaila, kad ši knyga tokia trumpa, norėčiau, kad autorė bent trigubai tiek prirašytų. 

Trumpa, įtaigi ir įspūdinga. Žvaigždės valanda – vieno vakaro knyga, kurios veiksmas driekiasi vos per daugiau nei šimtą puslapių. Parašyta ji kiek neįprastu būdu, pasakotojui kalbant su skaitytoju ir vis dvejojant savo žodžiais. Forma suteikia siurrealizmo įspūdį, kuris gražiai dera su labai paprastu, buitiniu ir eiliniu pasakojimu apie merginą. Regis nieko ypatingo, nepaprasto neįvyko, tai kodėl užvertus paskutinį puslapį taip slogu ir skaida širdį? Kaltinu autorės talentą. 

Clarise Lispector asmenį būtina paminėti prieš kalbant apie knygą. Tai brazilų rašytoja, gimusi, beje, Ukrainoje, kūryba aplenkusi savo laikmetį. Tiesa, rašytoja ji savęs nelaikė, dirbo mados žurnaliste. Nepaisant to ji parašė aštuonis romanus ir daug trumpų istorijų. Clarise Lispector yra lyginama su garsiausiais pasaulio rašytojais, nors yra dar sąlyginai mažai žinoma. Autorė mirė 1977, būdama beveik šešiasdešimties, o jos kūryba vis dar nepamirštama, vis iš naujo atrandama ir vis labiau populiarėjanti tarp kritikų ir ne tik. Apibūdindami jos asmenybę amžininkai mini mistiką, nerimą ir glamūrinę išvaizdą. Net neabejoju, kad pati ji buvo tokia pati išskirtinė ir įdomi, kaip ir jos kūryba.