Ach, Ponia Bovari. Ji norėjo visko ko negalėjo turėti, ir nematė nieko gražaus, kas buvo aplink. Dar viena klasikos knyga, kurios siužeto centre antiherojai, kaip ir neseniai skaitytame Vėtrų kalne. Gustave Flaubert dėl šio kūrinio, kaip potencialiai žeidžiančio visuomenės moralę, net buvo paduotas į teismą. Laimei buvo išteisintas. Galima sakyti, kad Ponia Bovari pradėjo naują erą literatūroje – pašiepdama romantizmo epochai būdingus idealus ir moralinių vertybių aukštinimą atvėrė kelią realizmui ir pribloškė XIX a. visuomenę.

Nepasakyčiau, kad labai mėgavausi skaitydama knygą. Tekstas nors ir kokybiškas, bet dažnai pasirodė ištęstas. Tačiau turiu pripažinti, kad kūrinio žinutė stipri ir su laiku jos efektas manyje tik auga. O ji yra paprasta, bet geneali – nuolatinis koncentravimas į tai ko neturi – laimės neatneša.

Tai knyga apie viso gyvenimo kelionę, geografine ir dvasine prasne. Veiksmas vyksta ilgiau nei 50 metų ir rutuliojasi dviejuose žemynuose. Klajonių metai sužavėjo ne tik labai natūraliai pateiktomis istorinėmis detalėmis, bet ir personažų gilumu.

Man atrodo, kad esu skaičiusi nemažai iš pirmo žvilgsnio panašių knygų, kurias vertinu labai vidutiniškai. Istorinio konteksto dėka iš jų galima šį tą išmokti, o visa kita, ypač meilės istorija, būna gana banali. Šiame kontekste į galvą šauna Santa Montefiori ir jos Dvasių medis, su kuriuo ryšio tikrai neatradau.
Tačiau Allende, kažkokiu magišku būdu, rašydama lengvą tekstą, sugeba istoriją pakylėti į aukštesnį lygį. Tie kurie jau esate susipažinę su autorės kūryba turbūt nenustebsite, o man ši knyga – tikras atradimas!

Na, visų pirma norisi padėkoti autoriams už užpildytą aktualijų spragą. Didžiąją dalį knygoje aptariamų įvykių paleidau būdama motinystes atostogose ir reikia pripažinti, kad naujienas ir politines aktualijas sekiau minimaliai. Kitaip tariant, sėdėjau savo laimės burbule ir nors ir girdėjau apie pavienius Kabinetas 339 patarimus skandalus, įdėmiai neanalizavau ir tuo labiau negalėjau tinkamai sujungti į vientisą seką. O dabar tai už mane padarė knygos kūrėjai.

Norisi pagirti Kabinetas 339 už nuoseklumą ir kelių didelių tyrimų sujungimą į vieną visumą. Tokio žanro knygos Lietuvoje naujiena, bet tikėkimės, kad sėkmė įkvėps ir kitus tiriamosios žurnalistikos atstovus. Smagus ir netikėtas buvo įtampa kurstantis rašymo stilius – lyg skaitytum politinį triilerį. Nepaisant to, man kai kuriose vietose pritrūko gylio – galbūt reikėjo daugiau informacijos iš pačių tyrimų įdėti? O gal toks autorių užmanymas – parašyti knygą su namų darbais? Skaitant tikrai norisi ieškoti ir tikrinti nemažai informacijos.

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.