Pradėsiu nuo asmeninio prisipažinimo. Visą laiką klaidingai maniau, kad vaikų auginimas yra sprintas, o tai, pasirodo, yra maratonas. Paaiškinsiu. Kai gimsta kūdikis atrodo, kad reikia mobilizuotis ir laikinai viską paaukoti, net save ir savo poreikius. Iš dalies tai tiesa, bet ne visai. Kuo anksčiau suvoki, kad dalį rezervo reikia pasilikti sau ir ilgesniam bėgimui, tuo lengviau pasidaro. Lengva save apgauti, kad štai ką įdėsiu į vaiką iki metų, trijų, penkių, lems kažkokį rezultatą. Turiu nuvilti jus ir save, stengtis auginant vaikus reikia kasdien ir reikės visus 18 metų, o gal ir dar ilgiau. Tuo tarpu knyga Mano vaikas mane varo iš proto yra puikus palydovas tos gyvenimo atkarpos, kuri gali pasirodyti klaidingai rami. Tai 6-11 metų tarpsnis. Atrodo jau ne mažylis ir dar ne paauglys. Pats lengviausias amžius? Kaip auginanti beveik šešiametį turiu nuvilti. Greičiausiai kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Taigi, visoms viltingai į mane žvelgiančioms naujoms mamoms, kurioms rūpi, kada taps lengviau, turiu nuoširdžiai atsakyti – jau niekada. Laimei, yra kur semtis pagalbos ir išminties. 

Pasiėmusi šią knygą norėjau ne tik pasijuokti, bet ir britų diplomato žvilgsniu išvysti po nepriklausomybės atgavimo save tik po truputį iš naujo kuriančią Lietuvą. Kevin J. Lynch čia atvyko 1994 m. praleido kelis metus ir netgi susirado lietuvę žmoną. Iš Nediplomatiški britų diplomato memuarai būtų galima tikėtis įdomaus, jau beveik istorinių laikų paveikslo ir lietuviškos kultūros pažinimo bei įžvalgų, kaip, pavyzdžiui, prieš keletą metų skaityta Labai blogai arba Liuks: 8 pamokos apie Lietuvą. Pastarasis kūrinys kokį šimtą kartų brandesnis ir šmaikštesnis. Ir aš beveik neperdedu. 

Skaitant pirmą knygos skyrių buvo sunku įsivaizduoti, apie ką bus visas kūrinys – juk viskas kas svarbiausia įvyksta jau pačioje knygos pradžioje. Vidutinio amžiaus vyrukas, kuriam visai tiktų lietuviškas epitetas plevėsa, yra iškeldinamas iš nuomojamo buto. Tolimesnio gyvenimo perspektyvos gana miglotos ir ne itin šviesios. Kas toliau? Vernonas Subutexas ima ir nustebina skirtingų veikėjų gausa, pasakojimui vis keičiant perspektyvą. 

Šios knygos kabliukas – pamatyti kontrastą tarp to, kaip žmonės mato patys save ir tai, kaip juos vertina kiti. Knyga tiesiog persmelkta prancūziško kandaus humoro, ironijos, negatyvumo kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, kūrinys turi savotiško žavesio ir taikliai beda pirštu į šiuolaikines socialines problemas – socialinę nelygybę, žmonių psichologinę sveikatą, plintančią depresiją, nusivylimą, didelio miesto gyvenime pamestą laimės ir prasmės jausmą. Tamsių skaitinių gerbėjai – Vernonas jums. 

Apie Montessori pedagogiką buvau girdėjusi tik labai fragmentiškai, labiau kaip būdvardį apibūdinantį tam tikro tipo žaislams ar veikloms. Knyga Montessori mažylis viską gražiai sudėliojo į nuoseklią visumą. Montessori tai visų pirma yra pagarbus santykis su vaiku, vaiko vedinas mokymasis ir pastangos atrasti ir tyrinėti jo unikalumą. Iš tiesų nieko labai revoliucingo – knyga pilna jau ne kartą girdėtų pozityvios ir pagarbios tėvystės principų. 

Kuo ši knyga kitokia? Ji papildyta naudingų, paprastų ir ugdančių veiklų sąrašu. Ji taip pat labai pravers visiems, kurie ieško įkvėpimo kurti ir atnaujinti namus, siekiant sukurti vaikams saugią, patogią ir ugdančią aplinką. Pagrindiniai kriterijai patiks minimalistams – mažiau yra daugiau, žaislai turėtų būti kuo paprastesni, o pats gyvenimas, buitis ir gamta yra pačios geriausios erdvės tyrinėjimui ir mokymuisi.