Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“

Paprasta, glausta, praktiška ir sklidina empatijos – tiek tėvų, teik vaikų atžvilgiu knyga. Pripažįstu, kad Tėvystės magija įpūtė naujų vėjų į jau šiek tiek išsikvėpusį tėvystės procesą. Taip pat knyga padėjo iš naujo įvertinti šį stebuklingą ir reikšmingą procesą, atrasti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje, bendravimo paprastose situacijose svarbą ir žavesį. Čia radau labai gražią autorėsž įžvalgą apie tai, kad vaikus auklėjame ne tuomet kai juos drausminame ar nubrėžiame ribas. Daugiausiai jie išmoksta visiškai kasdienėse veiklose – stebėdami mus pačius ir mūsų reakcijas, požiūrį į gyvenimą. Perskaičius šią knygą sustiprėja noras ir ryžtas, kasdien būti geresniu žmogumi. 

“Ir šis kelias prasideda bandymu išsaugoti ryšį. Ryšį, kuris nenutrūks visą gyvenimą, todėl jį išsaugoti būtina. Tai yra svarbiausia jūsų gyvenimo užduotis.”

Beje, ant viršelio rašoma, kad tai pirmoji serijos knyga, Lietuvoje išleista dar 2019 m. Labai lauksiu kitų, kurios, žadama, bus skirtos konkretiems amžiaus tarpsniams. 

Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus. 

Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį. 

„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“

Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“