Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai. 

Ši knyga privertė mane permąstyti savo komplikuotą santykį su apsakymais ir trumpomis istorijomis. Šio žanro aš tikrai didžiąją dalimi privengiu. Visgi kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – jei rašo mylimas autorius, net ir trumpi tekstai gali būti gilūs ir palikti stiprų įspūdį. Tokie man buvo Murakami apsakymai, dabar į šias gretas stoja ir Kristina Sabaliauskaitė su savo Danielius Dalba & kitos istorijos. Gal reikėtų ir kitų rašytojų trumpiems kūriniams atsiverti?

Šią knygą savo lentynoje turiu jau kurį laiką, o į šviesą ją ištraukti paskatinti žinia, kad Kristina Sabaliauskaitė jau paruošė naują saldainį savo gerbėjams – dilogiją Petro imperatorienė, kurios pirma dalis po Lietuvoj skaitytojų rankas pasklis jau šį rugpjūtį. Tad nebeliko priežasčių taupytis Danieliaus Dalba & kitos istorijos, juk tuoj bus naujo gėrio. 

Vidinė mano paauglė skaitydama šią knygą džiaugėsi, o kritiškas suaugėliškas balsas truputį piktinosi. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau, mano akimis, yra ant plonytės ribos skiriančios jaunimo ir suaugusiųjų literatūrą. Kažkuria dalimi buvo smagu sugrįžti į laikus, kai svarbiausi gyvenimo akcentai yra santykiai su tėvais, broliais ir seserimis, pirmosios meilės, vakarėliai ir visos kitos paaugliškos patirtys. Ir nors skaityti buvo visai įdomu, natūralu, kad dramatiški šiuos knygos posūkiai per daug nejaudino ir laikas iki atomazgos šiek tiek prailgo. Kadangi šiam sezonui aktualu – galima ant šio kūrinio lipdyti etiketę – atostogų skaitinys. 

Didžiausias nusivylimas – Praktinis požiūris į ajurvedą visai nebuvo praktiškas. Slapčia tikėjausi, kad kažkas parašė knygą apie tai, kaip senovės Indijoje apie žmogaus sveikatą sukauptą informaciją integruoti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Deja, čia tik ta pati šimtmečiais nuo statistinio žmogaus gyvenimo būdo nutolusi ajurveda, su begale naujų sąvokų, procesų, bei kūno dalių pavadinimų sanskrito kalba. Gera žinia ta, kad nors mano protui vangiai sekėsi priimti šioje knygoje pateiktą informaciją, visvien atgaivinau primirštą tradiciją dieną pradėti prieš porą metų jogos pamokose išmoktu ryto pasveikinimu. Kartu atėjo įkvėpimas gerti daugiau vandens, valgyti sveiko maisto ir truputį anksčiau keltis.