Apie šią dalį sakoma – balzakiškiausia. Aš turiu pripažinti, kad apibūdinimas man nebuvo labai aiškus, tad susiradau aprašymą. Balzakiškas kūrinys yra realistiškas, smulmeniškas, kupinas detalių kiekvienos scenos aprašymų. Jam taip pat būdinga veikėjų gausa, kai kurie gali būti iš ankstesnės autoriaus kūrybos. Balzakiškos temos yra visuomenė, klasė, statusas. Jau baigusi skaityti kūrinį galiu patvirtinti – Germantų pusė yra visiškai toks ir apie tai. 

Skaityti tuščius ir apsimestinius aristokratų pokalbius, pajusti socialinę XX a. pradžios dinamiką ir menkiausius knygoje bendraujančių veikėjų santykių niuansus buvo varginantis užsiėmimas. Netgi keliantis atmetimo reakciją, sakyčiau. Visgi tame išryškėja Prousto genilalumas ir savitumas. Jei šiuolaikinis autorius bandytų skaitytojui transliuotų panašią žinutę – turbūt apibūdintų glaustai – vyko tuščias pokalbis, tai aplinka, kurioje viskas dirbtina. Germantų pusė, tuo tarpu, priverčia skaitytoją patį visą tai pajusti, be jokių autoriaus iš karto sukramtytų ir pasiūlytų įžvalgų. 

„Ta didelę permaina, kurią patiriame pabusdami, – tai ne tiek žvilgsnis į aiškų sąmonės gyvenimą, kiek užmarštis truputį švelnesnės šviesos, kuri lyg opalinėje vandenų gelmėje ilsisi mūsų protas.“

Prieš jūsų akis dar viena ateities istorija. Jei Y. N. Harari Homo Deus mus gasdino technologijomis bei su jomis susijusiomis etinėmis ir kitomis kompleksinėmis problemomis, Negyvenama žemė atkreipia dėmesį sparčią klimato kaitą. Autorius pasitelkdamas faktus ir naujausius jam prieinamus mokslinius tyrimus transliuoja žinutę, kad jei nesiimsime pokyčių, žemė taps paprasčiausiai nebetinkama gyventi žmonėms. Knygoje ne tik daug publicistiniu rašymo stiliumi pateiktos faktinės informacijos, bet ir labai įdomių teorinių pasvarstymų, apie kultūrines, socialines, politines ateities projekcijas ar kitaip tariant, vizijų, kaip kardinaliai netrukus pasikeis mums pažįstamas pasaulis.

Knygos autorius įžangoje šiek tiek pasakoja apie save ir aš stebėjausi – kaip žmogus, kuris pripažįsta, kad nerūšiuoja šiukšlių, išmeta nemažai maisto, laiku neišjungia kondicionieriaus ir perka bitcoin’us gali mane kažko išmokyti? Tik užbaigusi knygą skausmingai supratau, kodėl nepabijota tokios išpažinties. Liūdna pripažinti, bet mums pažįstamas klimato aktyvistų elgesys, deja, greičiausiai tėra pastangos, kurias būtų galima prilyginti mirštančio ligonio gydymui arbatėlėmis. 

Negyvenama žemė greičiausiai neįkvėps jūsų tapti vegetarais ar nustoti keliauti lėktuvais, Knyga sėja liūdesį. Aš, pavyzdžiui, pajutau tokį ilgesį ir skausmą, lyg kažkas labai brangaus nesugrąžinamai slystų iš rankų. Ir ta lyg ir visuotinai pripažįstama žmogaus misija palikti po savęs geresnį pasaulį savo vaikams galbūt jau nėra reali. Kai rinksitės skaityti šią knygą ar ne, turėsite atsakyti sau į klausimą, kas jums mieliau – saldus melas ar karti tiesa. Aš už pastarąją. 

Kas būtų, jei 50 pilkų atspalvių sujungtume su rimtesne socialine problema, šiuo atveju, nevaisingumu? Ši knyga! Žinojau ko tikėtis, tad visai nenusivyliau. Ką praleidau, kol miegojai man labai patiko. Kažką turi Coleen Hoover, ar humoro jausmą ar istorijų pasakotojos talentą, kažkokį cinkelį, kad jos knygas galiu skaityti ir mėgautis priešingai nei kitas panašias. 

Ši knyga yra puikiai tinkanti įterpti tarp rimtų skaitinių, drauge labai įkvepianti puoselėti ir branginti santykius. Na o apibendrinus, tai truputį gėdijuosi pripažinti, kad patiko. O tai primena, kad gal per daug spaudžiu save į rimtų knygų skaitytojos rėmus. O to gyvenime norėčiau išvengti. 

Knygos pavadinimas idealiai atspindi turinį. Marina Abramovič pasakoja apie tai, kaip jai gyvenime pavyko peržengti turbūt visas įmanomas ribas – fizines ir psichologines. Įdomiausias lūžis ir paradoksas yra tai, kad menininkė augo nepaprastai ribojančioje aplinkoje – su despotiškai kontroliuojančia mama, sovietinės ideologijos sukaustytoje šalyje. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip laisviausią, apie kokią teko girdėti? Kaip tapti pasaulyje žinoma menininke, kai iki pat 25 metų ar daugiau, turi grįžti namo iki 22 valandos? Manau, būtent tas virsmas ir yra svarbiausias Eiti kiaurai sienas elementas. 

Pradėjusi savo menininkės karjerą kaip tapytoja, autorė vėliau pasuko performansų kūrėjos keliu. Iki šios knygos mano nuomonė apie šią meno rūšį buvo švelniai tariant skeptiška. Tačiau Marinos Abramovič pasakojimas visiškai reabilitavo mano akyse performansų meną kaip tokį. Jei anksčiau maniau, kad tai yra labiau orientuota į formą ir dėmesio siekį nei turinį, dabar suprantu, kad tai yra tiesiog dar viena priemonė, šalia literatūros, tapybos ar muzikos, skirta įkūnyti toms patirtims, kurios tiesiog veržiasi iš menininko vidaus. Marinos Abromovič mene tikrai nemažai tamsos ir skausmo, bet tai nėra dirbtina. Kai vertini jos meną per realaus gyvenimo perspektyvą, supranti, kad tai yra jos būdas dorotis su asmeninėmis, šalies ar viso pasaulio traumomis. Kitaip tariant, tai ką ji daro yra ne dirbtinai sukurta, o tiesiog besąlygiškas atvirumo įkūnijimas. Menas neturi būti gražus, menas turi būti tikras – daug kartų knygoje kartoja Marina ir aš ja patikėjau. 

„Man visada kelia abejonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, – manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“