Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.

Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.

Skaityti Vyvenimą, tai tarsi skaityti kito žmogaus dienoraštį. Kartais taip atvira, kad net jautiesi truputį kalta, kad taip giliau lendi į kito žmogaus slapčiausias gyvenimo kerteles. Na, bet šį dienoraštį, tiksliau biografiją, Beata savo noru išleido į pasaulį ir už tai jai jaučiuosi dėkinga.

Kas nežino Jane Austen – juk tai viena visų laikų populiariausių Didžiosios Britanijos rašytojų. Tuo tarpu Puikybė ir prietarai ko gero žinomiausia ir skaitomiausia jos knyga. Aš pati su šio romano istorija susipažinau jau prieš kurį laiką, peržiūrėjusi 2003 metų ekranizaciją. Nors filmą mačiau seniai, jis man matyt paliko gana stiprų įspūdį, nes didžioji dalis romano siužeto vingių buvo išlikę mano atmintyje ir didelės intrigos skaitant nebuvo.

Rašytojos fenomenas

Prieš pereinant prie Puikybės ir prietarų, dar šiek tiek apie pačią rašytoją. Iki meistrystės įvaldžiusi romano žanrą ir subtilią ironiją, Jane Austen dažnai rašė apie meilę ir santuoką, nors pati niekuomet nebuvo ištekėjusi, o šį pasaulį paliko labai anksti – būdama vos 41. Neseniai buvo minimos savotiškos rašytojos metinės – 200 metų po jos mirties. Jane Austen vardas tuomet plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose ir tapo aišku, kad net ir praėjus šitiek metų po jos romanų išleidimo, jų populiarumas ne tik kad neblėsta, bet ir auga kartu su gerbėjų minia.

Kazuo Ishiguro vardas nuskambėjo plačiai – retas turbūt negirdėjo, kad šiam Didžiosios Britanijos (iš Japonijos čia atvyko būdamas penkerių) rašytojui 2017 įteikta literatūros Nobelio premija. Autorius jau išleido nemažai knygų ir nuo pat pirmosios pasirodymo gyvena užsiimdamas tik rašymu. Kazuo Ishiguro kūryboje vyrauja atminties, laiko ir saviapgaulės temos, o Nobelio premija rašytojui paskirta už „mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę“. Autorius liaupsinamas ne tik už savitą rašymo stilių, bet ir už visiškai unikalaus estetinio pasaulio sukūrimą.

Į lietuvių kalbą išverstos dvi Kazuo Ishiguro knygos. Kol Neleisk man išeiti vis dar mano to read sąraše, Dienos likučiai jau perskaityti su didžiausiu malonumu. Galiu drąsiai teigti, kad man tai viena geriausių skaitytų knygų. Peršasi išvada – skaityk nobelio premijos laureatų darbus ir nenusivilsi.