Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie Sfera buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų buvo tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nei vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

Sfera man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“. 

Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip. 

Ši knyga privertė mane permąstyti savo komplikuotą santykį su apsakymais ir trumpomis istorijomis. Šio žanro aš tikrai didžiąją dalimi privengiu. Visgi kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – jei rašo mylimas autorius, net ir trumpi tekstai gali būti gilūs ir palikti stiprų įspūdį. Tokie man buvo Murakami apsakymai, dabar į šias gretas stoja ir Kristina Sabaliauskaitė su savo Danielius Dalba & kitos istorijos. Gal reikėtų ir kitų rašytojų trumpiems kūriniams atsiverti?

Šią knygą savo lentynoje turiu jau kurį laiką, o į šviesą ją ištraukti paskatinti žinia, kad Kristina Sabaliauskaitė jau paruošė naują saldainį savo gerbėjams – dilogiją Petro imperatorienė, kurios pirma dalis po Lietuvoj skaitytojų rankas pasklis jau šį rugpjūtį. Tad nebeliko priežasčių taupytis Danieliaus Dalba & kitos istorijos, juk tuoj bus naujo gėrio. 

Šios knygos autorė Aušra, tinklaraščio Mamystė kūrėja, tam tikra prasme yra revoliucionierė. Iki jos viešojoje erdvėje motinystė buvo vaizduojama beveik išskirtinai pozityviai, išaukštintai, galima sakyti nerealistiškai. Būtent Aušra sugalvojo ir žodį mamystė, kuris taip pat prigijo lietuvių kalboje ir tapo simboliu kitokio – nepagražinto – etapo, kuomet šeimoje atsiranda vaikas, vaizdavimo. Dabar apie motinystę tokią kokia ji yra šnekama vis plačiau, bet visvien nepakankamai.

Aš galvoju, kokie turėtų būti iškreipti lūkesčiai būsimų mamų, kurios savo motinystės vaizdinį konstruotų iš to kas matoma socialiniuose tinkluose. Tarkim Instagram. Čia dominuoja tinklaraštininkės, kurių realybė išdailinta, vaikai gražiai aprengti, jos spėja pasidažyti, pasportuoti sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Ir nors tam tikra atvirumo banga ateina į madą – net ir išblizginti mamų profiliai dalinasi nuovargiu, purvinos virtuvės, likusiose po vaiko valgymo, vaizdais, įspūdžiais po nemiegotų naktų ir panašiai. Štai knyga Mamystė yra apie tai – nepagražintas istorijas ir nuotraukas be filtrų.