Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas. 

Laiškai, kurių tu niekada negausi perskaitoma tiesiog nepastebimai. Pora prisėdimų ir lieki su trumpu ir įkvepiančiu pasakojimu galvoje. Šią knygą priskirčiau prie tų ne visai banalių gyvenimo ir meilės istorijų, kurios be lengvo skaitymo dar neša ir prasmingą žinutę. Ši knyga man pasirodė apie ryšį su protėviais arba giminės moteris jungiantį saitą, kurio pajautimas dažniausiai sustiprėja kartu su motinyste. Laiškai, kurių tu niekada negausi aš matyčiau kaip pagalbą kai sunku ir įkvėpimą pasisemti stiprybės iš savo paties istorijos. Vietomis man visgi buvo per saldu, kartais nuspėjama, bet buvo puslapių, kur autorės vaizdinga kalba įtraukė ir sugraudino.