Jei jau skaityti šią knygą praėjus keturiems metams po jos išleidimo ir paskelbimo metų knyga, tai tik dabar. Sunku būtų rasti tinkamesnį laiką atsiversti debiutinę Andriaus Tapino knygą nei šios pirmosios liepos savaitės: Vilko valanda (arba didelis pavojus) ištiko legendos apie Vilniaus įkūrimą simbolį – Gedimino kalną, kurio šlaitas vis dar pavojingai šliaužia žemyn merkiamas beveik nesustojančio lietaus. Na o ir atmosfera vakarais lietui lyjant puikiai tinka tiek šiam romanui, tiek skaitymui apskritai.

Be to, ir gerbiamas knygos autorius neseniai buvo dėmesio centre dar daugiau nei įprastai – Lietuvos prezidentė rašytojui ir televizijos laidų vedėjui įteikė valstybinį apdovanojimą (geroji dalis), o pats apdovanotasis socialiniuose tinkluose plačiai nuskambėjo dėl rasistinio komentaro (ne tokia gera dalis).

Kalbant apie pačią knygą, visų pirma, esu dėkinga išmokusi apie naują fantastinio romano žanrą stimpanką (arba steampunk) – tai toks žanras, kuriam būdinga industrinė mechaninių išradimų ir istorinė ar išgalvota aplinka. Bent jau man buvo naujiena, kad toks apskritai egzistuoja, galbūt todėl, kad nesu didelė fantastikos knygų gerbėja. Daugiausiai mano iki šiol perskaitytą fantastikos knygų dalį sudarė Hario Poterio nuotykiai. Greičiausiai dėl šios priežasties skaitant manęs neapleido jausmas, kad skaitau lietuvišką ir suaugusiems adaptuotą šios knygų serijos versiją.

Nors priežasčių kodėl man taip galėjo pasirodyti buvo ir daugiau: išgalvoti pavadinimai (parasolis, goglai, gaivintojai ir kiti – knygos gale pateiktas visas naujadarų žodynėlis), scena, kuomet Karališkąją britų karo akademiją baigę kadetai laukia savo paskyrimų – beveik Paskirstymo kepurė, viena pagrindinių veikėjų turi paslaptį, kuri minima kaip Viską Pakeitusi Diena (beveik Tas Kurio Nevalia Minėti), tokie veikėjai kaip orus spėjantis ilgabarzdis dėdė Alchemijos katedros bokšte, senas batsiuvys pasakojantis vaikams istoriją apie žvilgsniu žudantį Baziliską ir panašūs fragmentai. Nežinau ar dar kam nors kilo panašių asociacijų, bet bent jau manęs ši paralelė neapleido visą laiką, kol skaičiau knygą.

Jei rimtai, tai iš pradžių „Vilko valandą“ man skaityti buvo sunkus darbas. Kaip jau minėjau, kūrinyje daug naujų pavadinimų, gausybė pavardžių, veikėjai nuolat keičiasi o siužeto linija nuolat šokinėjo paskui kiekvieną iš jų. Nepaisant to, buvo visai smagu knygos pagalba “pasivaikščioti” po gerai žinomais vietovardžiais, dvarų ir gatvių pavadinimais pasislėpusį istorinį XX a. pradžios, tačiau fantastiniais elementais gerokai pakoreguotą Vilnių.

Visgi, knygai įpusėjus situacija pasikeitė – susipažinus su gausybe veikėjų, siužetas pamažu ima vis labiau įtraukti ir knygoje atsiranda visko ko reikia ir ko kartais trūksta lietuvių autorių kūryboje: daug veiksmo, kelios įdomiai susikertančios siužeto linijos, meilės istorija ir netikėta atomazga. Bent man pasirodė, kad ties knygos viduriu net rašymo stilius pasikeičia, tampa “lengvesnis” ir labiau draugiškas skaitytojui. Taigi, nors knygą užbaigiau su malonumu, visgi iki puikumo jai kažko trūksta, ką ir sunku tiksliai įvardinti. Greičiausiai atskirų siužeto linijų užbaigtumo ir nuoseklumo. Labai didelės traukos skaityti antrąją dalį, “Maro dieną”, taip pat kol kas neatsirado.

Labiausiai man įstrigo visiškai neesminė knygos citata, gražus iki šiol negirdėtas posakis:

Tilto ieškosim kai prieisim upę.
– juk per dažnai jaudinamės dėl dalykų kurie dar neįvyko, o galbūt ir visai neįvyks. Knygoje, beje, gražių posakių ir autentiškos to meto (1905) kalbos (ir keiksmažodžių) galima aptikti nemažai, kas, mano nuomone, knygai suteikė nemažai papildomo žavesio.

Kodėl skaityti? (jei dar to nepadarėte). 2013 metų knyga, parašyta visuomenėje gerai žinomo autoriaus – svarus argumentas, kurio pakako man. Taip pat jei jums smalsu sužinoti ką knygoje be sienų tepliojimo veikia Solomonas, kaip su Vilniaus legionieriais bendradarbiauja Vilniaus legenda Rožė ir koks vaidmuo knygoje teko alchemikui Jonui Basanavičiui. Jums tikrai turėtų patikti, jei mėgstate nuotykių ir fantastinį žanrą.

Kodėl neskaityti? Neskaitykite jei tikitės istorinio romano, grįsto tikrais istoriniais faktais. Jums nepatiks, jei nemėgstate knygų, kuriose veikėjų ir vietovių tiek daug, kad reikia atskirų knygos dalių jiems išvardinti. Jūs piktinsitės siužetu, jei manote, kad Rusija buvo ir yra draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusi valstybė.

Share: