Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Labai džiaugiuosi, kad leidykla netikėtai padovanojo šią knygą. Turiu pripažinti, kad tikrai nebūčiau atkreipusi į ją dėmesio. Kaip vystosi kūdikio smegenys pavadinimas skamba gana siaurai, formaliai ir moksliškai, tačiau tai yra labai plati ir naudinga knyga. Čia netgi radau patarimų nėštumo laikotarpiui ir tai nebuvo kažkas iš “klausykitės klasikos” serijos. Anaiptol. Autorius paneigia nemažai mitų apie ankstyvąjį ugdymą ir siūlo visų pirma vengti streso. 

Kaip vystosi kūdikio smegenys man visų pirma patiko dėl tvirto mokslinio pagrindo. Knygos autorius, molekulinės biologijos specialistas, atrinko tik kelis kartus moksliniais tyrimais patvirtintus teiginius apie vaiko smegenų vystymąsi skatinančius veiksnius. Antra, autorius taip pat yra dviejų vaikų tėtis, tad pats, regis, puikiai supranta teorijos ir realybės santykį. Na ir trečia – knygoje labai stipriai akcentuojamas emocinis intelektas ir autorius puikiai įrodo, kodėl tai yra svarbiau nei tai, kad vaikas būdamas trejų mokytųsi skaičiuoti ar prancūzų kalbos. Labai labai naudinga knyga ne tik kūdikių, bet ir ikimokyklinukų tėvams. 

“Svarbiausias darbas, kurio kada nors ėmėtės, gali kartu tapti smagiausiu nuotykiu.”

Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:

Kaip auginti vaikus su meile – yra šios knygos prierašas. O jei reikėtų autoriaus atsakymą sutraukti į vieną žodį, tai būtų pagarba. Pabučiuok mane tekstas man pasirodė kaip vienas ilgas terapinio pobūdžio pokalbis. Pagrindinės jo žinutės – viskas yra gerai ir viskas yra paprasta. Tereikia vaikus mylėti ir pasitikėti jais. O taip pat labai svarbu – pasitikėti savo tėviškais instinktais. Jei jums artima prieraišioji tėvystė – nusiraminsite ir sulauksite palaikymo dėl visų savo pasirinkimų.

O jei ne, galvoju, kad vargu ar ši knyga galėtų kažkokieno nuomonę kardinaliai pakeisti – per mažai laiko autorius praleidžia teoriniame lygmenyje ir savo požiūrį dėsto pasitelkdamas beveik tik emocijas.