Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“

Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus. 

Tai knyga, kuri išsklaido nerimą, ir primena pirmojoje autorės knygoje išdėstytus principus. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra apie tai, kad vienoje šeimoje augančių vaikų ryšys priklauso nuo santykių su tėvais. Kylant konfliktams ar įtampai autorė visų pirma siūlo pagalvoti ar netrūkinėja jūsų ryšys su bent vienu iš mažųjų. Tai įsisąmoninti gali būti baugu – pasirodo darna šeimoje priklauso nuo jūsų dar labiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kita vertus, tai leidžia ir tam tikra prasme atsipalaiduoti supratus, kur slypi visų galimų problemų šaknys. 

Knygoje galima rasti patarimų, kurie naudingi dar laukiantis, vos gimus antrajam vaikui ir abiems jau gerokai paaugus. Bent man buvo labai svarbu suvokti jau dabar kas manęs laukia ir kaip kai kurioms problemoms reikėtų užbėgti už akių. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra labiau apie bendravimą ir psichologiją, nei praktinius dalykus. Ji yra apie tam tikrus vertybinius pagrindus, šeimos kultūrą ir atmosferą, kuri veikia kaip prevencija daugeliui konfliktų. Tai knyga, kurią perskaičius viskas atrodo paprasta ir užplūsta ramybė. 

Dar neseniai lietuviškų knygų tėvams skyrelis galėjo padėti tik laukiantis ir auginant vieną vaiką, o apie brolių ir seserų santykius ir antrąjį nėštumą informacijos teko ieškotis patiems. Antrasis kūdikis puikiai iliustruoja, kodėl ši patirtis daugeliui tėvų kitokia. Šalia nėštumo juk reikia prižiūrėti ir psichologiškai bei praktiškai šiam svarbiam įvykiui paruošti pirmagimį. 

Autorę Sarah Ockwell-Smith jau galbūt pažįstate, jei skaitėte Ramaus miego knygą. Tai empatijos ir ramybės kupinas kūrinys, kviečiantis tėvus susipažinti su mažų vaikų miego ypatumais ir mažiau stresuoti dėl dalykų, kurių tiesiog neįmanoma arba labai sunku pakeisti. Antrasis kūdikis taip pat alsuoja supratingumu, tačiau ši knyga kur kas praktiškesnė, labiau paremta asmeninę pačios autorės patirtimi auginant net keturis vieną po kito gimusius vaikus. 

Turiu pripažinti, kad ši knyga labiau orientuota į tuos, kurie antrojo ir kitų vaikų susilaukia mažesniu skirtumu (iki trijų metų). Nors šeimų pavyzdžiai įvairūs, tačiau daugiausia dėmesio čia praktiniams patarimams kaip išgyventi laikotarpį, kai pirmasis vaikas dar nekalba ir yra mažai savarankiškas. Kažkiek sau naudingos informacijos radau, tačiau ne tiek kiek tikėjausi. Nepaisant to, tokiu, kad daugeliui šeimų bus nepaprastai naudinga.