Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji? 

Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs. 

„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“ 

Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas. 

Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.

„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“

Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus. 

Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį. 

„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“

Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“