Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus. 

Tai knyga, kuri išsklaido nerimą, ir primena pirmojoje autorės knygoje išdėstytus principus. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra apie tai, kad vienoje šeimoje augančių vaikų ryšys priklauso nuo santykių su tėvais. Kylant konfliktams ar įtampai autorė visų pirma siūlo pagalvoti ar netrūkinėja jūsų ryšys su bent vienu iš mažųjų. Tai įsisąmoninti gali būti baugu – pasirodo darna šeimoje priklauso nuo jūsų dar labiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kita vertus, tai leidžia ir tam tikra prasme atsipalaiduoti supratus, kur slypi visų galimų problemų šaknys. 

Knygoje galima rasti patarimų, kurie naudingi dar laukiantis, vos gimus antrajam vaikui ir abiems jau gerokai paaugus. Bent man buvo labai svarbu suvokti jau dabar kas manęs laukia ir kaip kai kurioms problemoms reikėtų užbėgti už akių. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra labiau apie bendravimą ir psichologiją, nei praktinius dalykus. Ji yra apie tam tikrus vertybinius pagrindus, šeimos kultūrą ir atmosferą, kuri veikia kaip prevencija daugeliui konfliktų. Tai knyga, kurią perskaičius viskas atrodo paprasta ir užplūsta ramybė. 

Dar neseniai lietuviškų knygų tėvams skyrelis galėjo padėti tik laukiantis ir auginant vieną vaiką, o apie brolių ir seserų santykius ir antrąjį nėštumą informacijos teko ieškotis patiems. Antrasis kūdikis puikiai iliustruoja, kodėl ši patirtis daugeliui tėvų kitokia. Šalia nėštumo juk reikia prižiūrėti ir psichologiškai bei praktiškai šiam svarbiam įvykiui paruošti pirmagimį. 

Autorę Sarah Ockwell-Smith jau galbūt pažįstate, jei skaitėte Ramaus miego knygą. Tai empatijos ir ramybės kupinas kūrinys, kviečiantis tėvus susipažinti su mažų vaikų miego ypatumais ir mažiau stresuoti dėl dalykų, kurių tiesiog neįmanoma arba labai sunku pakeisti. Antrasis kūdikis taip pat alsuoja supratingumu, tačiau ši knyga kur kas praktiškesnė, labiau paremta asmeninę pačios autorės patirtimi auginant net keturis vieną po kito gimusius vaikus. 

Turiu pripažinti, kad ši knyga labiau orientuota į tuos, kurie antrojo ir kitų vaikų susilaukia mažesniu skirtumu (iki trijų metų). Nors šeimų pavyzdžiai įvairūs, tačiau daugiausia dėmesio čia praktiniams patarimams kaip išgyventi laikotarpį, kai pirmasis vaikas dar nekalba ir yra mažai savarankiškas. Kažkiek sau naudingos informacijos radau, tačiau ne tiek kiek tikėjausi. Nepaisant to, tokiu, kad daugeliui šeimų bus nepaprastai naudinga. 

Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji? 

Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs. 

„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“