Tai knyga liečiant nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. Kiekvienas žmogus galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus. 

Šios knygos pavadinimas ir viršelis nieko per daug gero nežadėjo, bet džiaugiuosi, kad labiau pasitikėjau anotacija. Iš tiesų Mylimės, miegame, valgome, geriame, sapnuojame išimtinai vien mokslu grįsta knyga, kartu parašyta labai paprastai ir draugiškai eiliniam skaitytojui. Nevargino net skaitant vakarais po darbo. Knygos stiprybė – struktūra. Pasakojimas ir faktai sugrupuoti taip, kad atspindėtų žmogaus organizmo kelionę per skirtingus paros etapus, taip atskleidžiant kasdienius organizmo pokyčius ir nematomus procesus.

Autorė gerai padirbėjo surinkdama turbūt visą knygos išleidimo metu (2007) žinomą informaciją apie žmogaus organizmą. Bet čia slypi ir knygos silpnybė – laikas bėga ir galima nujausti, kad šiandien ši knyga jau nebėra pačios aktualiausios informacijos rinkinys. 

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi kopimas į kalną. Pradžia lyg koks purvinas šlaitas buvo nemaloni, klampi ir neaiški, o štai užkopus artėjant viršūnei nuo kurios atsiveria platesnis vaizdas, ar kitaip tariant, beskaitant paskutinį penktadalį, Vegetarė atsiskleidė, tapo gili ir prasminga.

Iš tiesų viskas ką labai svarbu žinoti prieš skaitant šią knygą surašytą ant jos nugarėlės (kas šiaip yra retas atvejis). Tai yra alegorinis romanas ir negalima jo skaityti paviršiumi – greičiausiai nepatiks. Nuo pat pradžių reikia ieškoti reikšmių ir simbolių. Ne veltui knyga ant tos pačios nugarėlės pavadinta kafkiška. Ir kaip metamorfozė nebuvo apie vabalą, taip ši knyga tikrai nėra apie vegetarizmą ar psichines ligas. Tai romanas apie slegiančias visuomenės normas, kenčiančias ir laisvę besiveržiančias sielas – man galiausiai labai patiko. 

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, Stebuklingi metai pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąją dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais, kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums.