Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus. 

Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose. 

„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“ 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“