Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“

Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.