Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!

Knygos pavadinimas idealiai atspindi turinį. Marina Abramovič pasakoja apie tai, kaip jai gyvenime pavyko peržengti turbūt visas įmanomas ribas – fizines ir psichologines. Įdomiausias lūžis ir paradoksas yra tai, kad menininkė augo nepaprastai ribojančioje aplinkoje – su despotiškai kontroliuojančia mama, sovietinės ideologijos sukaustytoje šalyje. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip laisviausią, apie kokią teko girdėti? Kaip tapti pasaulyje žinoma menininke, kai iki pat 25 metų ar daugiau, turi grįžti namo iki 22 valandos? Manau, būtent tas virsmas ir yra svarbiausias Eiti kiaurai sienas elementas. 

Pradėjusi savo menininkės karjerą kaip tapytoja, autorė vėliau pasuko performansų kūrėjos keliu. Iki šios knygos mano nuomonė apie šią meno rūšį buvo švelniai tariant skeptiška. Tačiau Marinos Abramovič pasakojimas visiškai reabilitavo mano akyse performansų meną kaip tokį. Jei anksčiau maniau, kad tai yra labiau orientuota į formą ir dėmesio siekį nei turinį, dabar suprantu, kad tai yra tiesiog dar viena priemonė, šalia literatūros, tapybos ar muzikos, skirta įkūnyti toms patirtims, kurios tiesiog veržiasi iš menininko vidaus. Marinos Abromovič mene tikrai nemažai tamsos ir skausmo, bet tai nėra dirbtina. Kai vertini jos meną per realaus gyvenimo perspektyvą, supranti, kad tai yra jos būdas dorotis su asmeninėmis, šalies ar viso pasaulio traumomis. Kitaip tariant, tai ką ji daro yra ne dirbtinai sukurta, o tiesiog besąlygiškas atvirumo įkūnijimas. Menas neturi būti gražus, menas turi būti tikras – daug kartų knygoje kartoja Marina ir aš ja patikėjau. 

„Man visada kelia abejonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, – manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“

Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama. 

Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys Dievas visada keliauja incognito manau turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti.

Aš įsivaizduoju, kad žmonės Dievas visada keliauja incognito įsimyli kaip savipagalbos knygą – nes gyvenimą pakeisti čia taip lengva – kelios užduotėlės ir op! Bet mano įsitikinimu, viskas yra ne visai taip. Iš tiesų problemos ir sunkumai sprendžiami atkakliu darbu su savimi ir neretai psichologo kabinete. Knygos, žinoma, gali suveikti kaip terapija, bet tikrai ne tokios. Apibendrinus – jau užtenka pirkti ir rekomenduoti šią knygą. Yra geresnių!

Paprastumas

Jokių literatūrinių vingrybių – autorius ėmė ir papasakojo istoriją. Lyg ir buvo bandyta užsukti keletą kabliukų ir skaitytoją nustebinti, bet visvien akylesniam žmogui viskas bus lyg ant delno. O šiaip erzino stereotipai – nuo personažų ir jų pasirinkimų iki kitų įvykių. Viskas šioje knygoje yra banalu, kažkur girdėta ir tarsi pagal šabloną.

Kaip padėti sau

Ši knyga yra apie pokyčius. Pasak Dievas keliauja incognito vieną dieną esi ant savižudybės slenksčio, o visai netrukus, leidusis į paslaptingą avantiūrą problemos gali imti sutirpti. Knyga ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti aukos vaidmens, atrasti ryžto keisti tai, kas nepatinka. Skamba neblogai, bet tai, per kokį pavyzdį visa tai pateikiama, manau yra labiau žalinga nei naudinga.

Tokį lengvabūdišką požiūrį, aš matau kaip kenkėjišką, nes žmonės turėtų skaityti ir patikėti, kad psichoterapija ilgas ir neveiksmingas procesas, o štai šios knygos herojai ir jų praktika grysta prieiga išgelbės pasaulį.

Kodėl skaityti? Jei skaitote nedaug ir retai, ši knyga jus gali sužavėti ir leisti palengva pamilti skaitymą.

Kodėl neskaityti? Visiems kitiems, skaitantiems daugiau, bus per daug lėkšta, paprasta, nuspėjama, dažnai net absurdiška.