Greičiausiai, jau esu išlepinta – tam, kad knyga nustebintų ir patiktų, norisi ne tik įdomios istorijos, bet ir įvairesnių išraiškos būdų. Mažė – žymioji Madam Tussaud, kurios vardą visi esam girdėję ir tik nedaugelis žinome, kokia moters išlikimo istorija slypi už jo. Neeilinis gyvenimas šioje knygoje papasakotas labai klasikiniu būdu. Pati istorija yra neįtikėtina ir stulbinanti. Mergaitę, anksti tapusią našlaite, priglaudžia ir vaško liejimo meno Šveicarijoje išmoko ekscentriškas ligoninės darbuotojas. O vėliau – persikėlimas į Paryžių, pakilimai ir nuosmukiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos fone. Mažė tikrai įdomi tiek istoriškai, tiek kaip vienos išskirtinės moters gyvenimo liudijimas. Jei dar forma būtų kiek išraiškingesnė, būtų puiku!

Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus. 

Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose. 

„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“