Kalbėti apie šią knygą neįmanoma neminint kitos. Žinoma, tai Boriso Pasternako Daktaras Živaga. Mūsų čia nebuvo pasakoja apie CŽA kampaniją, kurios metu Sovietų Sąjungoje nepageidaujamas kūrinys buvo išleistas užsienyje ir vėliau paslapčia grąžintas rusams – kaip uždrausta knyga, pasakojanti apie uždraustą laisvę.

Jurijus ir Lara yra pagrindinių Daktaras Živaga veikėjų vardai. Dabar užsukite akį į autorės vardą. Taip, tai ne sutapimas. Lara Prescott yra dėkinga savo tėvams už įkvėpimą parašyti knygą – būtent pagal šio kūrinio ekranizacijos veikėją buvo pavadinta būsimoji rašytoja. Beje, tiek Mūsų čia nebuvo, tiek Daktaras Živaga yra pirmieji autorių romanai, nors Borisas Pasternakas ir buvo labai gerai žinomas poetas. 

Dar niekada niekas politinėmis temomis nekalbėjo taip švelniai, atsargiai ir gražiai. Kažkur Ruduo paraštėse slepiasi Brexit, neapykanta imigrantams ir rasizmas. O iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie draugystę, kuriai nesvarbus nei laikas, nei amžius, nei jokios kitos kliūtys.

Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.

Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis.