Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai. 

Ši knyga man labai ryškiai priminė Motinų sekmadienį, kitą anksčiau skaitytą autoriaus kūrinį. Iš esmės mano įspūdis toks – pasikeitė dekoracijos, tačiau principas išliko tas pats. Dekoracijomis vadinu laikmetį, vietą, personažus. Tačiau pati pasakojimo struktūra kone identiška pirmajam skaitytam kūriniui. Regimybės yra apie vieną gyvenimo akimirką, kuri keičia likimą. Visa kita – praeitis ir ateitis, tiesiog sūkuriuoja aplink tą pagrindinį ir kelis susijusius momentus.

Šį kartą Graham Swift akiratyje magija ir ta plonytė skiriamoji riba tarp to, kas regima ir to, kas realu. Atrodo, kad visas knygos siužetas sukasi bandant atsakyti į šį klausimą, neapsiribojant magišais triukais, tačiau narpliojant ir žmonių santykius bei jausmus. Sakyčiau, kad Regimybės yra tiesiog genialus knygos pavadinimo vertimas, turint omenyje, kad originaliai kūrinys vadinasi Here we are.

Už šią knygą Marcelis Proustas 1919 m. buvo apdovanotas Gonkourų premija. Toks sprendimas buvo sutiktas prieštaringai. Pasaulis tuomet buvo tik pradėjęs atsigavimą po I pasaulinio karo, pamažu įprasmindamas patirtį kūryboje, o štai Proustas pokariu Žydinčių merginų šešėlyje kalba apie ramią aukštuomenės gyvenimo tėkmę. Nepaisant to šis apdovanojimas tapo tiltu į šlovę, rašytojo kūryba tapo plačiai aptarinėjama, netrukus išversta į anglų kalbą.

Jei skaitydama pirmąją dalį Svano pusėje dar tik matavausi ir pratinausi prie Prousto, bei galima sakyti kažkiek dvejojau dėl viso 7 dalių ciklo skaitymo. Įveikusi Žydinčių merginų šešėlyje nuleidžiu rankas prieš maestro – negaliu vertinti kitaip ne į maksimaliai. Ir nors jaučiu, kad man iki šios knygos kultūrinių nuorodų suvokimo dar labai toli, užbaigusi ją jaučiu labai pozityvų jausmą – sau esu ūgtelėjusi literatūrine ir gal net dvasine prasme. Tačiau turiu įspėti, Proustas tikrai ne visiems. Artumą su rašytoju pajaus tik labai jautrūs žmonės, kuriems toks pačių smulkiausių gyvenimo akimirkų ir jausmų besaikis narpliojamas nepasirodys nuobodus ir bereikšmis.