Kas būtų, jei 50 pilkų atspalvių sujungtume su rimtesne socialine problema, šiuo atveju, nevaisingumu? Ši knyga! Žinojau ko tikėtis, tad visai nenusivyliau. Ką praleidau, kol miegojai man labai patiko. Kažką turi Coleen Hoover, ar humoro jausmą ar istorijų pasakotojos talentą, kažkokį cinkelį, kad jos knygas galiu skaityti ir mėgautis priešingai nei kitas panašias. 

Ši knyga yra puikiai tinkanti įterpti tarp rimtų skaitinių, drauge labai įkvepianti puoselėti ir branginti santykius. Na o apibendrinus, tai truputį gėdijuosi pripažinti, kad patiko. O tai primena, kad gal per daug spaudžiu save į rimtų knygų skaitytojos rėmus. O to gyvenime norėčiau išvengti. 

Turiu pripažinti, kad Australijos kaip šalies vaizdinį manyje suformavo kadaise žymus serialas “Be namų negerai”, o gal net keli panašūs. Tai yra visuomet laimingi, atsipūtę ir įdegę žmonės, gyvenantys beprotiškai gražios gamtos apsupty. Nors ir suprantu kaip tai kvaila, tačiau vis vien, pagalvojus apie šią šalį visų pirma mano akyse iškildavo banglentė. Laimei atsirado Berniukas nuryja visatą, kūrinys amžiams mane išgydęs nuo šių stereotipų. Australija yra šalis kaip ir visos kitos, turinčios tiek paradinę, tiek tamsiąją pusę. Ši knyga yra apie pastarosios gyventojus, žmones, kurių dažniausiai norima išvengti ar įsivaizduoti, kad jų nėra. 

Turbūt svarbu paminėti, kad istoriją šioje knygoje didžiąją dalimi pasakoja vaikas, vėliau kūrinyje bręstantis, tačiau vis viena negali atsieti nuo fakto, kad Berniukas nuryja visatą yra apie pasaulį vaiko akimis. O tas pasaulis, kaip minėta, nėra labai šviesus – smurtas šeimoje, narkotikai, nusikaltimai, gaujų karai. Tai, ką mes viešojoje erdvėje dažniausiai vadiname visuomenės paribiais ar asocialiu elgesiu. Nepaisant konteksto, knyga yra neįtikėtinai šviesi, dinamiška, įtraukianti, turinti labai stiprų moralinį pamatą. Pagrindinį knygos veikėją Ilajų aš tiesiog įsimylėjau ir visaip kaip už jį sirgau. O kaip tortas ant vyšnios knygą puošia tam tikras mistinis elementas, požiūris į laiką, kaip į salyginį matmenį. 

Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai.