Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai. 

Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys Dievas visada keliauja incognito manau turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti.

Aš įsivaizduoju, kad žmonės Dievas visada keliauja incognito įsimyli kaip savipagalbos knygą – nes gyvenimą pakeisti čia taip lengva – kelios užduotėlės ir op! Bet mano įsitikinimu, viskas yra ne visai taip. Iš tiesų problemos ir sunkumai sprendžiami atkakliu darbu su savimi ir neretai psichologo kabinete. Knygos, žinoma, gali suveikti kaip terapija, bet tikrai ne tokios. Apibendrinus – jau užtenka pirkti ir rekomenduoti šią knygą. Yra geresnių!

Paprastumas

Jokių literatūrinių vingrybių – autorius ėmė ir papasakojo istoriją. Lyg ir buvo bandyta užsukti keletą kabliukų ir skaitytoją nustebinti, bet visvien akylesniam žmogui viskas bus lyg ant delno. O šiaip erzino stereotipai – nuo personažų ir jų pasirinkimų iki kitų įvykių. Viskas šioje knygoje yra banalu, kažkur girdėta ir tarsi pagal šabloną.

Kaip padėti sau

Ši knyga yra apie pokyčius. Pasak Dievas keliauja incognito vieną dieną esi ant savižudybės slenksčio, o visai netrukus, leidusis į paslaptingą avantiūrą problemos gali imti sutirpti. Knyga ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti aukos vaidmens, atrasti ryžto keisti tai, kas nepatinka. Skamba neblogai, bet tai, per kokį pavyzdį visa tai pateikiama, manau yra labiau žalinga nei naudinga.

Tokį lengvabūdišką požiūrį, aš matau kaip kenkėjišką, nes žmonės turėtų skaityti ir patikėti, kad psichoterapija ilgas ir neveiksmingas procesas, o štai šios knygos herojai ir jų praktika grysta prieiga išgelbės pasaulį.

Kodėl skaityti? Jei skaitote nedaug ir retai, ši knyga jus gali sužavėti ir leisti palengva pamilti skaitymą.

Kodėl neskaityti? Visiems kitiems, skaitantiems daugiau, bus per daug lėkšta, paprasta, nuspėjama, dažnai net absurdiška.

Maždaug du trečdalius knygos aš buvau nusiteikusi labai rimtai. Galvojau – tie vardai ir keisti įvykiai, pateikti kaip patys paprasčiausi, neišmuš manęs iš vėžių. Aš nepamesiu Buendijų giminės medžio šakų, kad ir kaip sudėtinga tai būtų – maniau. Likus maždaug trečdaliui Šimtas metų vienatvės puslapių aš viską paleidau, galiausiai supratau tekste slypinčius kabliukus ir tik tuomet pradėjau iš tiesų mėgautis knyga. Gabriel Garcia Marquez gudriai žaidžia su savo skaitytoju, mausto kaip įmanydamas ir tai yra savotiška genialumo išraiška. 

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne?