Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai. 

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.