Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę. 

Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą. 

„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“

Kokia stipri trečioji knyga! Tiesa sakant net ir pirmosios dvi, perskaitytos anksčiau man dabar patinka kur kas labiau. Karnos kraitis sudėliojo viską į vietas, įprasmino ir užbaigė formuoti ir taip stiprius knygos personažus. Mano pirminis skeptiškumas Dinos knygų ir šios šeimos sagos atžvilgiu yra įveiktas.

Karna, Dinos anūkė, kažkuo panaši, tačiau kitokia. Stipri mažoji teisėja, kuriai pamažu atskleidžiamos visos Rensneso gyventojų paslaptys. Savo stebėtojos ir suaugusiųjų vertintojos pozicija ji man šiek tiek priminė Elena Ferrante Melagingas suaugusiųjų gyvenimas. Karnos kraitis yra šiek tiek apie tai, kaip paauglė patiria dvigubus suaugusiųjų standartus, realaus gyvenimo prieštarą krikščionybės dogmoms, jautriai reaguoja į bet kokias melo apraiškas. Man buvo įdomu, tiek psichologine prasme, tiek dėl visų siužeto posūkių, tiek dėl labai savitos diniškos atmosferos. 

„Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kurendavosi krosnis. Tai atsitikdavo kai to mažiausiai tikėdavaisi.“

Tai šeimos istorija, pasakojama jau ne Dinos, o jos sūnaus akimis. Nors negali pasakyti, kad pati Dina iš pasakojimo dingo. Ji čia, tačiau jau labiau kaip antraplanė veikėja. Laimės sūnus – istorija apie liūdną, neišmylétą berniuką ir tai, kaip jis bręsta ir leidžiasi pažinti pasaulio. Vaikiškasis etapas Resnenso dvare buvo nuobodokas, tačiau kai prasidėjo Danija, karas ir kiti studentiško gyvenimo nuotykiai knyga ėmė kur kas labiau patikti. 

Benjaminas yra toks šiek tiek antiherojus – neatsakingas, priimantis ne pačius protingiausius sprendimus, nejautrus kitiems, tačiau detaliai analizuojantis vidinius išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu kiek priminė Amžinybės fjordo pranašai pagrindinį veikėją. Tačiau reikia pripažinti, kad visa Grenlevų šeimos istorija, kuri vis giliau ir giliau skleidžiasi turi šarmo ir su kiekvienu puslapiu vis labiau paperka ta šiaurietiška kūrinio tamsa. 

Nuotaika: 

„Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras – kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip.“

Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“