Tai knyga apie viso gyvenimo kelionę, geografine ir dvasine prasne. Veiksmas vyksta ilgiau nei 50 metų ir rutuliojasi dviejuose žemynuose. Klajonių metai sužavėjo ne tik labai natūraliai pateiktomis istorinėmis detalėmis, bet ir personažų gilumu.

Man atrodo, kad esu skaičiusi nemažai iš pirmo žvilgsnio panašių knygų, kurias vertinu labai vidutiniškai. Istorinio konteksto dėka iš jų galima šį tą išmokti, o visa kita, ypač meilės istorija, būna gana banali. Šiame kontekste į galvą šauna Santa Montefiori ir jos Dvasių medis, su kuriuo ryšio tikrai neatradau.
Tačiau Allende, kažkokiu magišku būdu, rašydama lengvą tekstą, sugeba istoriją pakylėti į aukštesnį lygį. Tie kurie jau esate susipažinę su autorės kūryba turbūt nenustebsite, o man ši knyga – tikras atradimas!

Na, visų pirma norisi padėkoti autoriams už užpildytą aktualijų spragą. Didžiąją dalį knygoje aptariamų įvykių paleidau būdama motinystes atostogose ir reikia pripažinti, kad naujienas ir politines aktualijas sekiau minimaliai. Kitaip tariant, sėdėjau savo laimės burbule ir nors ir girdėjau apie pavienius Kabinetas 339 patarimus skandalus, įdėmiai neanalizavau ir tuo labiau negalėjau tinkamai sujungti į vientisą seką. O dabar tai už mane padarė knygos kūrėjai.

Norisi pagirti Kabinetas 339 už nuoseklumą ir kelių didelių tyrimų sujungimą į vieną visumą. Tokio žanro knygos Lietuvoje naujiena, bet tikėkimės, kad sėkmė įkvėps ir kitus tiriamosios žurnalistikos atstovus. Smagus ir netikėtas buvo įtampa kurstantis rašymo stilius – lyg skaitytum politinį triilerį. Nepaisant to, man kai kuriose vietose pritrūko gylio – galbūt reikėjo daugiau informacijos iš pačių tyrimų įdėti? O gal toks autorių užmanymas – parašyti knygą su namų darbais? Skaitant tikrai norisi ieškoti ir tikrinti nemažai informacijos.

Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos! 

Geras tas jausmas, kai tinkama knyga pakliūna į rankas tinkamu metu. Galbūt buvau pavargusi nuo modernių formų ir netradicinio turinio literatūroje. Džeinė Eir tapo tikru malonumu, atgarsiu kažko seniai nematyto ir išsiilgto – paprastumo, nuoširdumo, naivumo, klasikinio pasakojimo būdo ir teksto grožio bei gylio.

Ši knyga yra tiesiog pavyzdinis rinkinys viso to kas būdinga tikrai klasikinei literatūrai – aiški struktūra, nuoseklus pasakojimas, nepriekaištingas rašymo stilius, intelektualiai ir vertybiškai stiprus turinys. Nėra ko stebėtis – tai knyga patikrinta laiko ir daugelio kartų skaitytojų. Kiekvienam mylinčiam literatūrą, tiesiog būtina užsidėti varnelę ties šiuo kūriniu (nežinau kur aš buvau anksčiau?).