Knygos Kūrėjo kelias tema man labai gražiai susišaukė su neseniai, festivalio „Kino pavasaris“ metu, matytu filmu Kodėl mes kūrybingi (angl. Why are we creative). Ten daugybė žinomų žmonių spontaniškai atsakinėja į šį klausimą. Ir atsakymai, žinoma, įvairūs – bet tam tikrus dominuojančius motyvus buvo galima lengvai išskirti – kūrybingumas yra duotybė, dievo dovana, neišvengiamybė. Man įstrigo dainininkės Bjork žodžiai, kad ji neišskiria savęs iš kitų – jos senelis, gaminantis paminklus lygiai toks pat kūrybingas kaip ir ji. Tiesiog veiklos sritys ir saviraiškos formos skiriasi.

Man susidarė įspūdis, kad ir šios knygos autorė laikosi panašios pozicijos. Kūryba jai nėra tik profesionalių menininkų ar norinčių jais tapti kasdienybės dalis – tai savybė, būdinga kiekvienam žmogui, pritaikoma kiekvienoje profesijoje, tiesiog dalis mūsų savo kūrybines galias esame užgniaužę. Kūrėjo kelias yra apie tai, kaip jas, gana nesudėtingai galima išlaisvinti. 

Užrašiau apžvalgos antraštę ir galvoju, ar čia autorius taip subtiliai mus programuoja 2029 metams? Na, tokios mano mintys puikiai atskleidžia knygos efektą – visur pradedi matyti slaptas politines strategijas, kaip ir povandeninėmis srovėmis tekančius verslo magnatų pinigus, bei didžiosios kaimynės bandymus kištis į rinkimus ir juodąsias technologijas. Aš manau, kad būtent toks ir buvo Andriaus Tapino tikslas. Ne, greičiausiai ne Lietuvos vadovo postas. Įtarčiau, kad knyga Prezidentas gimė iš pilietinės atsakomybės ir intensyvių svarstymų kaip dar žmones priversti matyti ir suprasti daugiau to, kas vyksta Lietuvos politikoje, bei paraginti juos eiti balsuoti. 

Visi ką nors turi yra viena iš nedaugelio mūsų namuose esančių knygelių, kuri iš tiesų atitinka Ąžuolo (1.5 m.) amžių. Visos kitos turbūt yra labiau mamai ir reikia prižiūrėti, kad su puslapiais kokia nelaimė nenutiktų. Visi ką nors turi – 8 storų kartono puslapius kūrinys ir nebaisu tokį duoti vaikui vartyti – atsparus neatsargiems vartymams ir kramtymams. 

Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas.