Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“

Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”. 

Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo. 

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų. 

Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.