Apie šią knygą buvau girdėjusi begalę teigiamų atsiliepimų, bet visvien nesitikėjau, kad bus TAIP gerai. Lopšinė mane sukrėtė ir paliko turbūt neišdildomą įspūdį. Juk nedažnai būna taip, kad skaitant imi gailėtis visų knygos herojų, jausti skausmą dėl to kaip susiklostė tiek teigiamų, tiek neigiamų personažų gyvenimai. Kitaip tariant, tikėjausi gana vienpusišos istorijos apie klastingą auklę, gavau kūrinį apie skirtingas vienatvės ir motinystės spalvas. 

Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.