Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Moteriškė, kurios lengvai nepamiršite 

Būna literatūroje tokių moterų, kurias sunku pamiršti. Pavyzdžiui, Marusia iš Lazario moterys ar Rozalinda iš Totoriškos virtuvės aštrumai. Į jų gretas nesunkiai įsipaišo ir Jadzė iš Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Aišku, jaučiuosi truputį kalta ją taip pavadinusi, mat savo vardo ji nemėgsta, geriau ponia Djušenko. Kokia ji? Kažkuo priminė europietišką Olivija Kitridž versiją. Ji be galo jautri, empatiška, tačiau arti žmonių neprisileidžianti, todėl ją lengvai galima vadinti keistuole ir atsiskyrėle. Tam tikra prasme ji naivi, idealistė, vertybiškai tokia tvirta, kad iškrenta iš aplinkinių konteksto. Paraleles čia galima vesti ir su Stouneris ir su Markovaldas

Pasaulio paradoksai 

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus visų pirma yra detektyvas, tačiau tik viename iš sluoksnių. Giliau čia veriasi puikus visuomenės paradoksalumo demaskavimas ir ryški socialinė kritika. Man regis, Olga Tokarczuk taikliai demaskuoja visuomenės dviveidiškumą, aklumą ir toleranciją neteisybei. Labiausiai čia kliūna korupcijai, krikščionybei, medžioklei, ypač žmonių nepagarbai gyvūnams. Tai kūrinys, apie žmones idealistus, jei taip galima pavadinti, ir tai, kaip jiems sunku išgyventi šiame pasaulyje. Knygoje tvyro apokaliptinės nuotaikos, kurias kursto niūri, atšiauri žiema, kaip autorė sako (perfrazuoju), parodanti, kad šis pasaulis nesutvertas gyventi žmonėms, tuštėjantis atokus kaimas, keistomis aplinkybėmis mirštantys gyventojai. 

Astrologijos dėmuo

Ponios Djušenko pomėgis – astrologija. Jai patinka stebėti, kaip žmonių gyvenimus įtakoja dangaus kūnai. Pasak jos, gimimo data lengvai gali atskleisti ir mirties datą bei aplinkybes. Iš šios temos atkeliauja papildomi šiurpuliukai skaitant ir mistikos linija, kurią galima atidžiai sekti, galima ir ignoruoti, kūrinys nuo to netaps nei kiek prastesnis. Tačiau būtent per astrologiją Olga Tokarczuk atskleidžia savo kaip rašytojos super galią, kurią buvo galima pajausti kūrinyje Praamžiai ir kiti laikai. Tai jausmas, kad šis žmogus regi ir supranta daugiau ir tą magišką jausmą bando perteikti skaitytojams – kad viskas kas buvo, yra ir bus yra susiję, nulemta, egzistuoja vienu metu. O taip pat ji kalba apie tai, kad žmonės, gamta, gyvūnai yra vienis, susiję kur kas labiau nei daugeliui atrodo. Olga yra nuostabi, verta kiekvieno Nobelio literatūros premijos medalio gramo. Neabejotinai, skaitysiu ir kitas jos knygas. 

Kodėl skaityti? Jei norisi ko nors intelektualaus, tačiau lengvai skaitomo ir įtraukiančio. Ši knyga turi viską ir yra tobula tamsių lapkričio vakarų palydovė. 

Kodėl neskaityti? Jei prisibijote truputį šiurpių, mistiškų, tamsokų knygų. Yra šiek tiek žiaurių fragmentų, kurių pati labai nemėgstu, tačiau šioje knygoje tiko tobulai ir neužkliuvo. 

Share: