Aš ir pati nežinau, ar ši knyga tokia gera, ar mane taip stipriai paveikė atostogų, jūros ir pušynų magija. Nemirtingieji buvo taip malonu ir gera skaityti, kad neabejodama traukiu prie geriausių šių metų skaitinių. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad magiškasis realizmas yra visiškai mano žanras ir mano literatūrinė meilė.

Iš esmės šios knygos pagrindinė mintis labai panaši į… Hario poterio. Ar pranašystės ar kitaip tariant lemtis gali egzistuoti savaime? Ar tik tuomet, jei jomis patikime?

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.

Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių.