Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Dar vieną knyga apie rasizmą. O jei tiksliau – apie mirties bausmei nuteistą jauną vaikiną. Atrodo panašių kūrinių jau skaičiau nemažai ir nieko ypatingo nesitikėjau. Tačiau, Paskutinė malonė tapo staigmena. Pasakojimo būdas, kuomet istorija pateikta iš daugelio veikėjų perspektyvos, neleido nuobodžiauti ir skatino spėlioti, kaip viskas yra susiję. Kartu, autorė sugebėjo istoriją pateikti labai jautriai. Taip, kad širdį skaudėtų ne tik dėl pagrindinio istorijos herojaus, bet ir dėl kitų šalutinių veikėjų, bei plačiai išsikerojusio rasizmo JAV XX a. viduryje apskritai. 

Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“

Kaip man patinka skaityti knygas spie minimalizmą, paprastumą ir lėtą gyvenimą. Bent kelioms dienoms patikiu, kad tam tikri gyvenimo pokyčiai yra kur kas lengviau įgyvendinami, nei yra iš tikrųjų. Skaitydama Soulful Simplicity jaučiausi labai įkvėpta lėtiems pokyčiams, dalį jų jau esu pradėjusi įgyvendinti (įvairiose stadijose), kai kuriems dar trūksta ryžto ir sprendimo. Bet kuriuo atveju, jaučiu patvirtinimą, kad mąstau ir judu teisingu keliu. 

Autorė Courtney Carver yra tinklaraščio Be more with less ir dviejų knygų autorė. Soulful simplicity yra apie asmeninę jos patirtį ir kelionę lėtesnio, dvasingesnio, sveikesnio ir taupesnio gyvenimo link. Nors jai pačiai akstinas sulėtinti tempą visų pirma buvo ligos diagnozė, ji mums siunčia labai svarbias pamokas ir kviečia dažniau klausyti savo širdies ir tikrųjų poreikių, nelaukiant kol tai padaryti privers liga ar kitokia nelaimė.