Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“

Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau.