Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau. 

Kas yra tikroji nelaisvė

Visų pirma man patiko ko ne filosofinė laisvės ir izoliacijos tema. Šiltinė puikiai pademonstruoja, kad šios sąvokos yra sąlyginės ir labai priklauso nuo konteksto. Pasirodo izoliacijoje gali būti laisvesnis nei laisvėje ir atvirkščiai. Daug kas priklauso nuo to, kiek saitų tave sieja su žmonėmis išorėje, kiek iš tiesų tau laisvės suteikia nuolatinės pastangos išgyventi ir panašiai. O izoliacija kai kuriais atvejais gali būti patogi. 

“Ji rizikavo, bet pats gyvenimas jau buvo rizika, ir diduma žmonių sutinka, kad šitaip rizikuoti verta.”

Kodėl Merė?

Merė neturi XX a. pradžiai būdingų moters bruožų – ji nėra švelni, nuolanki, miela. Ji vidutinio amžiaus moteris gyvena nesusituokusi ir mėgsta atžagariai bendrauti. Autorė tarsi kelia klausimą, ar negali būti, kad būtent šių savo charakterio ir gyvenimo būdo savybių ji buvo pasmerkta, nors panašių kaip jos atvejų būta ir daugiau. Būtent šis jos nekonformistinis paveikslas kelia empatiją ir norą solidarizuotis su Mere, kartu išgyventi pyktį, dėl moterims primestų visuomenės standartų. 

Taigi, Šiltinė yra ne tik knyga apie tai, kaip mokslas sužinojo šį tą naujo apie ligų platinimo ypatumus, bet ir dar viena stiprios ir kitokios moters istorija. O mes tokias mėgstam, tiesa?

Kodėl skaityti? Kokios dar gali būti svarbesnės šių dienų tendencijos ir aktualios temos nei izoliacija ir paaiškinimai kodėl svarbu plautis rankas? Kartu ši knyga yra įdomi ir įvairialypė, splavinga vienos moters bei jos komplikuotų santykių istorija. Šiltinė parašyta paprastai, įtraukiančiai, o taip pat kelia gana reikšmingus filosofinius klausimus. 

Kodėl neskaityti? Man knyga šiek tiek prailgo. Jei būtų pasibaigusi ties viduriu būtų buvusi dar labiau dramatiška ir efektinga.

Kalbėti apie šią knygą neįmanoma neminint kitos. Žinoma, tai Boriso Pasternako Daktaras Živaga. Mūsų čia nebuvo pasakoja apie CŽA kampaniją, kurios metu Sovietų Sąjungoje nepageidaujamas kūrinys buvo išleistas užsienyje ir vėliau paslapčia grąžintas rusams – kaip uždrausta knyga, pasakojanti apie uždraustą laisvę.

Jurijus ir Lara yra pagrindinių Daktaras Živaga veikėjų vardai. Dabar užsukite akį į autorės vardą. Taip, tai ne sutapimas. Lara Prescott yra dėkinga savo tėvams už įkvėpimą parašyti knygą – būtent pagal šio kūrinio ekranizacijos veikėją buvo pavadinta būsimoji rašytoja. Beje, tiek Mūsų čia nebuvo, tiek Daktaras Živaga yra pirmieji autorių romanai, nors Borisas Pasternakas ir buvo labai gerai žinomas poetas. 

Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.