Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę.