Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. Sirakūzai visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.

Šios knygos siužetas sukasi apie vieną ypatingą, kelių žmonių gyvenimus kardinaliai keičiantį įvykį. Iš pradžių lyg neaišku, kuo susiję mergaitės iš Nigerijos ir moters iš Jungtinės Karalystės pasakojimai. Kita ranka yra tiesiog neįtikėtina istorija, kuria aš, deja, iki galo taip ir nepatikėjau. Įsijausti į pasakojimą man trukdė keisti veikėjų sprendimai ir netolygus knygos tempas.

Labiausiai šioje knygoje man patiko mintis, kad gyvenime patyrus daug siaubo, nuo jo tiesiog nebeįmanoma pabėgti. Ir nors atsidūrus už tūkstančio kilometrų, rodos saugioje žemėje, vidiniai demonai ir persekiotojai visuomet čia pat.

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.