Maždaug du trečdalius knygos aš buvau nusiteikusi labai rimtai. Galvojau – tie vardai ir keisti įvykiai, pateikti kaip patys paprasčiausi, neišmuš manęs iš vėžių. Aš nepamesiu Buendijų giminės medžio šakų, kad ir kaip sudėtinga tai būtų – maniau. Likus maždaug trečdaliui Šimtas metų vienatvės puslapių aš viską paleidau, galiausiai supratau tekste slypinčius kabliukus ir tik tuomet pradėjau iš tiesų mėgautis knyga. Gabriel Garcia Marquez gudriai žaidžia su savo skaitytoju, mausto kaip įmanydamas ir tai yra savotiška genialumo išraiška. 

Aš ir pati nežinau, ar ši knyga tokia gera, ar mane taip stipriai paveikė atostogų, jūros ir pušynų magija. Nemirtingieji buvo taip malonu ir gera skaityti, kad neabejodama traukiu prie geriausių šių metų skaitinių. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad magiškasis realizmas yra visiškai mano žanras ir mano literatūrinė meilė.

Iš esmės šios knygos pagrindinė mintis labai panaši į… Hario poterio. Ar pranašystės ar kitaip tariant lemtis gali egzistuoti savaime? Ar tik tuomet, jei jomis patikime?

Vidinė mano paauglė skaitydama šią knygą džiaugėsi, o kritiškas suaugėliškas balsas truputį piktinosi. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau, mano akimis, yra ant plonytės ribos skiriančios jaunimo ir suaugusiųjų literatūrą. Kažkuria dalimi buvo smagu sugrįžti į laikus, kai svarbiausi gyvenimo akcentai yra santykiai su tėvais, broliais ir seserimis, pirmosios meilės, vakarėliai ir visos kitos paaugliškos patirtys. Ir nors skaityti buvo visai įdomu, natūralu, kad dramatiški šiuos knygos posūkiai per daug nejaudino ir laikas iki atomazgos šiek tiek prailgo. Kadangi šiam sezonui aktualu – galima ant šio kūrinio lipdyti etiketę – atostogų skaitinys. 

Tai Pietų Korėjos rašytojos kūrinys, nukeliantis skaitytoją į daugeliu prasmių mums tolimą kraštą. Nepaisant to, skaitydama šią knygą aš nuolat galvojau apie lietuviškas močiutes. Būtent apie jas, o ne mamas. Nes tas joms būdingas besąlyginis pasiaukojimas, gyvenimas dėl kitų (dažniausiai vaikų), visiškai apleidžiant savuosius poreikius ir yra aprašomas šioje knygoje. Prašau, pasirūpink mama vaizduojama motinystės samprata niekuo nebėra susijusi su šiandieniniu suvokimu. Dabar mes, bent norėčiau taip manyti, nebeidealizuojame pasiaukojimo, ieškome balanso, suprantame kaip svarbu visų pirma “kaukę užsidėti pačiam”.

Tuo tarpu Prašau, pasirūpink mama yra iš kelių perspektyvų sudeliotas paveikslas žmogaus, mačiusio karo siaubus ir nepriteklius, iš gyvenimo nieko nereikalaujančio, bet besidžiaugiančio jo dovanomis, savo dienos neįsivaizduojančio be nuolatinio darbo ir sunkumų, nežinančio sąvokos poilsis ir laikas sau. Žiūrint į šį paveikslą kyla keistas atmetimo ir prielankumo, gailesčio ir pykčio jausmų mišinys. Tokie kontraversiški veikėjai ir istorijos, priverčiančios iš naujo susidelioti savojo požiūrio taškus, man visuomet yra geros knygos pavyzdys.