Tai Pietų Korėjos rašytojos kūrinys, nukeliantis skaitytoją į daugeliu prasmių mums tolimą kraštą. Nepaisant to, skaitydama šią knygą aš nuolat galvojau apie lietuviškas močiutes. Būtent apie jas, o ne mamas. Nes tas joms būdingas besąlyginis pasiaukojimas, gyvenimas dėl kitų (dažniausiai vaikų), visiškai apleidžiant savuosius poreikius ir yra aprašomas šioje knygoje. Prašau, pasirūpink mama vaizduojama motinystės samprata niekuo nebėra susijusi su šiandieniniu suvokimu. Dabar mes, bent norėčiau taip manyti, nebeidealizuojame pasiaukojimo, ieškome balanso, suprantame kaip svarbu visų pirma “kaukę užsidėti pačiam”.

Tuo tarpu Prašau, pasirūpink mama yra iš kelių perspektyvų sudeliotas paveikslas žmogaus, mačiusio karo siaubus ir nepriteklius, iš gyvenimo nieko nereikalaujančio, bet besidžiaugiančio jo dovanomis, savo dienos neįsivaizduojančio be nuolatinio darbo ir sunkumų, nežinančio sąvokos poilsis ir laikas sau. Žiūrint į šį paveikslą kyla keistas atmetimo ir prielankumo, gailesčio ir pykčio jausmų mišinys. Tokie kontraversiški veikėjai ir istorijos, priverčiančios iš naujo susidelioti savojo požiūrio taškus, man visuomet yra geros knygos pavyzdys. 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą. 

Kaip aš norėčiau, kad mano močiutės būtų parašiusios tokią knygą, ar bent palikusios savo laiškų galinčių byloti apie praėjusias dienas. Net neabejoju, kad kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus turi bent keletą nepapasakotų istorijų, nutylėtų skaudulių ir giliai saugomų širdžiai mielų akimirkų. Raudona užrašų knygelė įkvepia susimąstyti, kiek daug gali sutilpti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir priverčia visa esybe suvokti gyvenimo trapumą ir grožį. Ši knyga yra debiutinis Švedijos rašytojos romanas ir tuo sunku patikėti. Kaip pirmam kūriniui, ji yra neįtikėtinai stipri ir įtikinama. Tai giliai emociškai paliečianti, be galo graži ir kartu liūdna vienos moters gyvenimo istorija.

Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.