Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Dar vieną knyga apie rasizmą. O jei tiksliau – apie mirties bausmei nuteistą jauną vaikiną. Atrodo panašių kūrinių jau skaičiau nemažai ir nieko ypatingo nesitikėjau. Tačiau, Paskutinė malonė tapo staigmena. Pasakojimo būdas, kuomet istorija pateikta iš daugelio veikėjų perspektyvos, neleido nuobodžiauti ir skatino spėlioti, kaip viskas yra susiję. Kartu, autorė sugebėjo istoriją pateikti labai jautriai. Taip, kad širdį skaudėtų ne tik dėl pagrindinio istorijos herojaus, bet ir dėl kitų šalutinių veikėjų, bei plačiai išsikerojusio rasizmo JAV XX a. viduryje apskritai. 

Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“ 

Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?