Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Tai knyga liečiant nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. Kiekvienas žmogus galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus. 

Aš labai džiaugiuosi, kad ši knyga pateko į mano rankas prieš šventes ir dar labiau džiaugiuosi, kad įspūdžiai apie Džonatanas Livingstonas Žuvėdra bus paskutinė mano prieš Kalėdas publikuota apžvalga.

Ši knyga, yra tiesiog tikrosios Kalėdinės nuotaikos ir šviesos įsikūnijimas popieriuje. Na, gal tik pabaiga labiau pamokanti nei šviesi. Aš skaičiau leidimą su Ketvirtuoju skyriumi, kurio mano bendraamžiai skaitę šį kūrinį tik mokykloje bus nematę, lygiai taip pat kaip ir aš. Ričardas Bachas paskutinyjį skyrių ilgiems metams buvo nugrūdęs į stalčių. Turbūt nenorėjo sugadinti optimistinės knygos nuotaikos.

Ketvirtasis skyrius iš esmės į šuns dienas išdeda religines praktikas, kuomet apeigos ir šventųjų garbinimas atitraukia mus nuo tikrosios esmės ir to, ko iš esmės religija turėtų mus mokyti – meilės sau ir aplinkiniams kiekviename žingsnyje.

Artėjant Kalėdoms to ir linkiu, kad tarp blizgučių ir dovanų, nepasimestų visa ko esmė. 

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne?