Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau. 

Ši knyga man labai ryškiai priminė Motinų sekmadienį, kitą anksčiau skaitytą autoriaus kūrinį. Iš esmės mano įspūdis toks – pasikeitė dekoracijos, tačiau principas išliko tas pats. Dekoracijomis vadinu laikmetį, vietą, personažus. Tačiau pati pasakojimo struktūra kone identiška pirmajam skaitytam kūriniui. Regimybės yra apie vieną gyvenimo akimirką, kuri keičia likimą. Visa kita – praeitis ir ateitis, tiesiog sūkuriuoja aplink tą pagrindinį ir kelis susijusius momentus.

Šį kartą Graham Swift akiratyje magija ir ta plonytė skiriamoji riba tarp to, kas regima ir to, kas realu. Atrodo, kad visas knygos siužetas sukasi bandant atsakyti į šį klausimą, neapsiribojant magišais triukais, tačiau narpliojant ir žmonių santykius bei jausmus. Sakyčiau, kad Regimybės yra tiesiog genialus knygos pavadinimo vertimas, turint omenyje, kad originaliai kūrinys vadinasi Here we are.

Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Tai knyga liečiant nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. Kiekvienas žmogus galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus.