Dar vieną knyga apie rasizmą. O jei tiksliau – apie mirties bausmei nuteistą jauną vaikiną. Atrodo panašių kūrinių jau skaičiau nemažai ir nieko ypatingo nesitikėjau. Tačiau, Paskutinė malonė tapo staigmena. Pasakojimo būdas, kuomet istorija pateikta iš daugelio veikėjų perspektyvos, neleido nuobodžiauti ir skatino spėlioti, kaip viskas yra susiję. Kartu, autorė sugebėjo istoriją pateikti labai jautriai. Taip, kad širdį skaudėtų ne tik dėl pagrindinio istorijos herojaus, bet ir dėl kitų šalutinių veikėjų, bei plačiai išsikerojusio rasizmo JAV XX a. viduryje apskritai. 

Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“ 

Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?

Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau.