Iš pirmo žvilgsnio šios knygos veikėjai tokie nepanašūs į mane, bet kažkodėl pasirodė artimi. Jau įsivaizduoju, kad jei nebūčiau sukūrusi šeimos ir čia atradusi prasmės, postringaučiau panašiai, kaip Gražus pasauli, kurgi tu herojės. Ši knyga paperka natūralumu, atvirumu, galbūt net pokalbių buitikškumu. Čia nėra literatūrai būdingo patoso ar dirbtinumo. Skaityti šį kūrinį, tai lyg nepatogiai įsiterpti į tikrų žmonių gyvenimą. 

Jei matėte filmą Before Midnight – trilogijos paskutinę dalį, kuomet romantiškoji porelė kone visą filmą ginčijasi, o jų beveik nenutrūkstantis pokalbis sudaro beveik visą siužetą, bus aiškiau kokio stiliaus ši knyga. Gražus pasauli, kurgi tu, nors ir labiau fragmentuota, tačiau panaši. Tai kūrinys, kuriame, regis, žmonės tik kalbasi ir susirašinėja, nieko ypatingo neįvyksta. Tačiau autorė apnuogina dažno pasimetusio trisdešimtmečio vidinę tamsą ir kaip tai komplikuoja gyvenimą ir santykius. Ir visa tai yra labai tikra ir psichologiškai gana stipru. Bravo Sally Rooney, kad parodo, tai, kaip dažnai sumautai jaučiasi žmonės už savo reprezentatyvių fasadų.

Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“

„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą.