Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“

„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą. 

Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti. 

Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui. 

“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”