Tai šeimos istorija, pasakojama jau ne Dinos, o jos sūnaus akimis. Nors negali pasakyti, kad pati Dina iš pasakojimo dingo. Ji čia, tačiau jau labiau kaip antraplanė veikėja. Laimės sūnus – istorija apie liūdną, neišmylétą berniuką ir tai, kaip jis bręsta ir leidžiasi pažinti pasaulio. Vaikiškasis etapas Resnenso dvare buvo nuobodokas, tačiau kai prasidėjo Danija, karas ir kiti studentiško gyvenimo nuotykiai knyga ėmė kur kas labiau patikti. 

Benjaminas yra toks šiek tiek antiherojus – neatsakingas, priimantis ne pačius protingiausius sprendimus, nejautrus kitiems, tačiau detaliai analizuojantis vidinius išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu kiek priminė Amžinybės fjordo pranašai pagrindinį veikėją. Tačiau reikia pripažinti, kad visa Grenlevų šeimos istorija, kuri vis giliau ir giliau skleidžiasi turi šarmo ir su kiekvienu puslapiu vis labiau paperka ta šiaurietiška kūrinio tamsa. 

Nuotaika: 

„Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras – kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip.“

Visiems tiems, kurie dar nėra susipažinę su Hannah Kent kūryba, tačiau svarsto ar verta tą padaryti, siūlau perskaityti mano ankstesnę knygos Gerieji žmonės apžvalgą. Labai gerai atsimenu ką rašiau ir jaučiu, kad beveik viską galėčiau pritaikyti ir kūriniui Paskutinės apeigos. Ta pati detaliai aprašyta skurdi buitis, prietarais persmelktas veikėjų mąstymas, nelaimės nuojauta, ją subtiliai kurstantys sapnai ir ženklai, ryšys su gamta ir jo priešinimas su krikščionybe. 

Panašumų daug, o kuo ši knyga kitokia? Paskutinės apeigos labiau primena detektyvą – dėmesio centre čia pagrindinės veikėjos galbūt padarytas nusikaltimas, prie kurio detalių po truputį, labai lėtai, lyg pavasario sniegui tirpstant, palengva artėjama. Kita vertus, čia mažiau netikėtumo faktoriaus, pabaiga lyg ir aiški nuo pirmųjų puslapių, klausimas tik kiek detalių skaitytojui iki tol bus atskleista. 

Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.

Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.

Tai knyga liečiant nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. Kiekvienas žmogus galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus.