Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.

Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.

Tai knyga liečiant nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. Kiekvienas žmogus galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus. 

Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi begalę teigiamų atsiliepimų, bet visvien nesitikėjau, kad bus TAIP gerai. Lopšinė mane sukrėtė ir paliko turbūt neišdildomą įspūdį. Juk nedažnai būna taip, kad skaitant imi gailėtis visų knygos herojų, jausti skausmą dėl to kaip susiklostė tiek teigiamų, tiek neigiamų personažų gyvenimai. Kitaip tariant, tikėjausi gana vienpusišos istorijos apie klastingą auklę, gavau kūrinį apie skirtingas vienatvės ir motinystės spalvas.