Kokia stipri trečioji knyga! Tiesa sakant net ir pirmosios dvi, perskaitytos anksčiau man dabar patinka kur kas labiau. Karnos kraitis sudėliojo viską į vietas, įprasmino ir užbaigė formuoti ir taip stiprius knygos personažus. Mano pirminis skeptiškumas Dinos knygų ir šios šeimos sagos atžvilgiu yra įveiktas.

Karna, Dinos anūkė, kažkuo panaši, tačiau kitokia. Stipri mažoji teisėja, kuriai pamažu atskleidžiamos visos Rensneso gyventojų paslaptys. Savo stebėtojos ir suaugusiųjų vertintojos pozicija ji man šiek tiek priminė Elena Ferrante Melagingas suaugusiųjų gyvenimas. Karnos kraitis yra šiek tiek apie tai, kaip paauglė patiria dvigubus suaugusiųjų standartus, realaus gyvenimo prieštarą krikščionybės dogmoms, jautriai reaguoja į bet kokias melo apraiškas. Man buvo įdomu, tiek psichologine prasme, tiek dėl visų siužeto posūkių, tiek dėl labai savitos diniškos atmosferos. 

„Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kurendavosi krosnis. Tai atsitikdavo kai to mažiausiai tikėdavaisi.“

Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos. 

Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!

“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.” 

Tai šeimos istorija, pasakojama jau ne Dinos, o jos sūnaus akimis. Nors negali pasakyti, kad pati Dina iš pasakojimo dingo. Ji čia, tačiau jau labiau kaip antraplanė veikėja. Laimės sūnus – istorija apie liūdną, neišmylétą berniuką ir tai, kaip jis bręsta ir leidžiasi pažinti pasaulio. Vaikiškasis etapas Resnenso dvare buvo nuobodokas, tačiau kai prasidėjo Danija, karas ir kiti studentiško gyvenimo nuotykiai knyga ėmė kur kas labiau patikti. 

Benjaminas yra toks šiek tiek antiherojus – neatsakingas, priimantis ne pačius protingiausius sprendimus, nejautrus kitiems, tačiau detaliai analizuojantis vidinius išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu kiek priminė Amžinybės fjordo pranašai pagrindinį veikėją. Tačiau reikia pripažinti, kad visa Grenlevų šeimos istorija, kuri vis giliau ir giliau skleidžiasi turi šarmo ir su kiekvienu puslapiu vis labiau paperka ta šiaurietiška kūrinio tamsa. 

Nuotaika: 

„Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras – kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip.“

Visiems tiems, kurie dar nėra susipažinę su Hannah Kent kūryba, tačiau svarsto ar verta tą padaryti, siūlau perskaityti mano ankstesnę knygos Gerieji žmonės apžvalgą. Labai gerai atsimenu ką rašiau ir jaučiu, kad beveik viską galėčiau pritaikyti ir kūriniui Paskutinės apeigos. Ta pati detaliai aprašyta skurdi buitis, prietarais persmelktas veikėjų mąstymas, nelaimės nuojauta, ją subtiliai kurstantys sapnai ir ženklai, ryšys su gamta ir jo priešinimas su krikščionybe. 

Panašumų daug, o kuo ši knyga kitokia? Paskutinės apeigos labiau primena detektyvą – dėmesio centre čia pagrindinės veikėjos galbūt padarytas nusikaltimas, prie kurio detalių po truputį, labai lėtai, lyg pavasario sniegui tirpstant, palengva artėjama. Kita vertus, čia mažiau netikėtumo faktoriaus, pabaiga lyg ir aiški nuo pirmųjų puslapių, klausimas tik kiek detalių skaitytojui iki tol bus atskleista.