Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų. 

Paaugliškas virsmas

Pradžioje minėjau, kad pagrindinės veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Džovanos virsmas iš visiškai aplinkinių žodžių įtakojamos trapios asmenybės iki vidinio stuburo užuomazgų man buvo gražiausia knygos dalis. Net prisirinkau gražių sakinių, kurie taupiai, bet taikliai atskleidžia vidinių pokyčių esmę. 

„Gali būti, kad tą akimirką kažkas mano kūne lūžo, gal tada ir baigėsi mano vaikystė.“

„Aiškiai pajutau, kad iki šios akimirkos vyliausi amžinos jo globos, o dabar pagalvojusi, kad jis gali tapti svetimu, man pasidarė malonu.“

„Išmokau vis daugiau meluoti tėvams.“

„Visų pirma susivokiau viduje turinti tuštumą, gebančią per trumpą laiką suryti visus jausmus.“

Nors knygoje žmonės skiriasi, taikosi, meluoja ir elgiasi beveik kaip muilo operos herojai, laimei tai tėra kažkas panašaus į foninį triukšmą. Melagingas suaugusiųjų gyvenimas didžiausias dėmesys tenka vidiniam virsmui, kas knygose man visuomet labai svarbu.

Lakoniškas stilius

Užtruko kol pripratau prie Elenos Ferrante rašymo stiliaus, tokio lakoniško ir paprasto, kad vietomis net norisi pačiai kažkuo užpildyti. Pasakojimas visiškai linijinis, kupinas tradicinių dialogų. Jaučiu, kad jau esu išlepinta šiuolaikinės literatūros ir tiesiog papasakota istorija, be šokinėjimų laike ar išlaikytos paslapties elementų jau atrodo nepakankama. Kita vertus, net ir tokiame plokščiame pateikime sugebėta atskleisti paauglės vidinio pasaulio gylį ir stipriai ištransliuoti pagrindinę žinutę. Ji mano akimis yra tokia – tobuli žmonės ir tobuli gyvenimai neegzistuoja, niekas nėra tik juoda ir balta. Kitaip tariant, Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra apie pagrindinės pamokas, kurias reikia išmokti paauglystėje. Tačiau knyga parašyta tikrai ne young adult stiliumi.

Kodėl skaityti? Jei norisi paprastai parašytos, realistiškos dramos, be tokiems kūriniams būdingų nuglaistytų ir supaprastintų vaizdų bei personažų. Skaitykite, jei norite pajusti gyvenimo Neapolyje dvasią ir socialinių skirtumų ypatumus. 

Kodėl neskaityti? Jei itališka drama jums ne prie širdies, kaip ir itin taupus lakoniškas rašymo stilius. Pabaiga man pasirodė silpnoka, panašu, kad knyga galėtų turėti tęsinį. 

Share: