Skaitant pirmą knygos skyrių buvo sunku įsivaizduoti, apie ką bus visas kūrinys – juk viskas kas svarbiausia įvyksta jau pačioje knygos pradžioje. Vidutinio amžiaus vyrukas, kuriam visai tiktų lietuviškas epitetas plevėsa, yra iškeldinamas iš nuomojamo buto. Tolimesnio gyvenimo perspektyvos gana miglotos ir ne itin šviesios. Kas toliau? Vernonas Subutexas ima ir nustebina skirtingų veikėjų gausa, pasakojimui vis keičiant perspektyvą. 

Šios knygos kabliukas – pamatyti kontrastą tarp to, kaip žmonės mato patys save ir tai, kaip juos vertina kiti. Knyga tiesiog persmelkta prancūziško kandaus humoro, ironijos, negatyvumo kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, kūrinys turi savotiško žavesio ir taikliai beda pirštu į šiuolaikines socialines problemas – socialinę nelygybę, žmonių psichologinę sveikatą, plintančią depresiją, nusivylimą, didelio miesto gyvenime pamestą laimės ir prasmės jausmą. Tamsių skaitinių gerbėjai – Vernonas jums. 

Pastebiu tendenciją, kad man labai patinka knygos, į kurias sutelpa visas žmogaus gyvenimas. Ši kaip tik tokia. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje remiasi mintimi, kad žmogui mirus, maždaug tiek laiko jo smegenys išlieka aktyvios ir jose gali vykti labai įdomūs procesai. Pavyzdžiui, iškilti ir maišytis įvairiausi atsiminimai. 

Tokia štai liūdna istorijos pradžia. Kai susipažįstame su Leila, ji jau mirusi. Kiekvienas skyrius – minutė. Kiekviena iš jų skirta aptarti kvapams, skoniams ir atsiminimams, kurie gyvenimo gale tampa reikšmingi. Galbūt skamba tragiškai, bet tai yra iš tiesų nuostabus kūrinys ir stipri vienos moters istorija. Įtraukia taip, kad pamiršti viską aplinkui ir atsimeni tą malonų jausmą, kai į rankas pakliūna tikrai gera knyga.  

„Vien dėl to, kad čia saugu, nereiškia, kad čia tinkama vieta.“

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“