Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją. 

Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui. 

Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net  prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui. 

Greičiausiai, jau esu išlepinta – tam, kad knyga nustebintų ir patiktų, norisi ne tik įdomios istorijos, bet ir įvairesnių išraiškos būdų. Mažė – žymioji Madam Tussaud, kurios vardą visi esam girdėję ir tik nedaugelis žinome, kokia moters išlikimo istorija slypi už jo. Neeilinis gyvenimas šioje knygoje papasakotas labai klasikiniu būdu. Pati istorija yra neįtikėtina ir stulbinanti. Mergaitę, anksti tapusią našlaite, priglaudžia ir vaško liejimo meno Šveicarijoje išmoko ekscentriškas ligoninės darbuotojas. O vėliau – persikėlimas į Paryžių, pakilimai ir nuosmukiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos fone. Mažė tikrai įdomi tiek istoriškai, tiek kaip vienos išskirtinės moters gyvenimo liudijimas. Jei dar forma būtų kiek išraiškingesnė, būtų puiku!

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą. 

Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti. 

Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui. 

“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”