Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.

Aš ir pati nežinau, ar ši knyga tokia gera, ar mane taip stipriai paveikė atostogų, jūros ir pušynų magija. Nemirtingieji buvo taip malonu ir gera skaityti, kad neabejodama traukiu prie geriausių šių metų skaitinių. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad magiškasis realizmas yra visiškai mano žanras ir mano literatūrinė meilė.

Iš esmės šios knygos pagrindinė mintis labai panaši į… Hario poterio. Ar pranašystės ar kitaip tariant lemtis gali egzistuoti savaime? Ar tik tuomet, jei jomis patikime?

Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai.