Kiek šioje knygoje visko daug – istorijos, vardų, įvykių. Kreta, arba tiksliau Chanija, čia atsiskleidžia visomis spalvomis. Nekaltieji ir kaltininkai būtų galima atskirti į kelis sluoksnius. Visų pirma – XIX a. siekianti salos istorija ir dar senesnių laikotarpių fragmentai, pasakojami pagrindinių veikėjų senelių dienoraščių ištraukų pagalba. Tuomet, jau XXI a. pradžioje savo gyvenimą kuriančių veikėjų likimai. Ir trečiasis – detektyvinis sluoksnis, apimantis vieną šių laikų ir kitą, beveik prieš šimtą metų įvykdytą nusikaltimą. 

Knyga paliečia labai skaudžią istorinę žaizdą – Kretos turkų ir graikų santykį bei priešpriešą. Nekaltieji ir kaltininkai ji kerojasi per dviejų šeimų istoriją, tačiau, kalba apie gana universalų reiškinį ir stiprų kultūrinį konfliktą. Skaitydama jaučiau, kad tam, jog iki galo įvertinčiau šį kūrinį man trūksta iš tiesų nemažai: kultūrinio, istorinio ir politinio regiono išmanymo. Nekaltieji ir kaltininkai nėra knyga, kuri skaitytoją už rankos įveda į sunkią temą. Veikiau tai yra kūrinys, kuris gali atsiskleisti jau turint pakankamai žinių. Kultūrinis ir istorinis sluoksnis čia tikrai labai gilus, smingantis iki seniausių skaudulių. 

„Piratų saloj susitiksim visi, nekaltieji tiek pat, kiek kaltininkai, – kaip veidrodžiai, vienas į kitą atgręžti.“ 

Olivija Kiteridž tikrai nėra teigiamas personažas. Įspėju, jei to tikėjotės. Tai romanas apie labai komplikuotą asmenybę, gyvenančią mažame JAV miestelyje, ilgametėje santuokoje. Olivija apie save pasakoja nedaug, didžiąją dalimi tą daro kiti istorijos herojai. Knyga talpina 13 trumpų pasakojimų, kurie, tarsi dėlionės fragmentai, leidžia suvokti pilną asmenybės paveikslą. Vienuose iš jų Olivija tarsi nereikšminga statistė, kituose – pirmaplanė aktorė. 

Kokia Olivija vienu sakiniu? Empatiška, jautri, kartu labai tvirta, mylinti, tačiau aplink save sėjanti daug skausmo. Olivija Kiteridž yra ne tik apie vieną moterį, bet ir apie santuoką, šeimą, skausmingus tėvų ir vaikų santykius, ilgesį, vienatvę. Pažadu, kad baigę skaityti užduosite sau ne vieną ir ne du rimtus klausimus. 

„Jai nepatiko būti vienai. Dar labiau jai nepatiko būti tarp žmonių.“

Raganų medžioklė tęsiasi! Vos užbaigiau Paskutinės apeigos, kaži kokia nuojauta ar intuicija nuvedė prie dar vienos labai panašios knygos. Šeimynykščiai nukelia į XVII a. pradžios Angliją, o istorija sukasi beveik apie tą patį – žmonių, turinčių ypatingą ryšį su gamta ar senaisiais tikėjimais persekiojimą bei galimai padarytą nusikaltimą. Tačiau ši knyga daug lengvesnė, švelnesnė, gal net paaugliškesnė. Juk pagrindinė veikėja tik 17 metų, kad ir nemažai gyvenimo negandų mačiusi. Tam įtakos gali turėti ir pasakotojos socialinė padėtis. Jei Paskutinės apeigos nukėlė į skurdžią trobelę, tai Šeimynykščiai veiksmas pagrinde vyksta nieko nestokojančioje dvaro aplinkoje. 

Šeimynykščiai yra pirmoji autorės knyga ir šį kartą tai jaučiasi. Nors ir galima numanyti, kad pasakotojos gyslelę ji turi, tačiau tam tikri literatūriniai sprendimai kelia šypseną. Man pasirodė, kad knyga toks labiau POP produktas, tinkantis neuronų pailsinimui. Ši knyga yra dar vienas šiek tiek kaltas, bet vistiek šioks toks malonumas. 

Šios knygos siužetas sukasi apie vieną ypatingą, kelių žmonių gyvenimus kardinaliai keičiantį įvykį. Iš pradžių lyg neaišku, kuo susiję mergaitės iš Nigerijos ir moters iš Jungtinės Karalystės pasakojimai. Kita ranka yra tiesiog neįtikėtina istorija, kuria aš, deja, iki galo taip ir nepatikėjau. Įsijausti į pasakojimą man trukdė keisti veikėjų sprendimai ir netolygus knygos tempas.

Labiausiai šioje knygoje man patiko mintis, kad gyvenime patyrus daug siaubo, nuo jo tiesiog nebeįmanoma pabėgti. Ir nors atsidūrus už tūkstančio kilometrų, rodos saugioje žemėje, vidiniai demonai ir persekiotojai visuomet čia pat.