Ar dar yra tėvų, kurių namuose neįsikūrusi ši knygelė? Eiliuotas tekstas, nuostabūs paveikslėliai, glaustai pateikta be galo svarbi ir reikalinga žinutė vaikams. Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų yra apie besąlyginę meilę. Tai, ką kai kurie autoriai išskiria kaip pačią svarbiausią ir esminę tėvų misiją (tarkim knygoje Išmintinga meilė) ir dovaną savo vaikams. 

Šios knygos viršelis yra tema, kurios šįkart niekaip nepavyks apeiti. Jis labai tinka Naktis virš Tanžero siužetui ir yra toks stilingas ir malonus akiai – net neabejoju, kad turės svarią įtaką šios knygos pardavimams.

Paėmus į rankas Naktis virš Tanžero, lūkesčiai automatiškai projektuojasi į retro psichologinį trilerį, alsuojantį įtampa ir Maroko karščiu. Kūrinys lyg ir pateisina juos, bet tikrai ne iki galo. Šįkart tikrai justi, kad knyga yra pirmas rašytojos kūrinys – į akis krinta nemažai trūkumų. 

Šią knygą dėl itin mažos apimties man net sunku pavadinti romanu – 120 puslapių ir stambus šriftas. Motinų sekmadienis buvo toks blyksnis – graži akimirka, trumpam suspindėjusi ir dingusi, ištirpusi kokių dviejų valandų skaityme. Kažkaip viskas šiame kūrinyje simboliška – net jo forma atspindi žinutę, kurią siunčia turinys. Tai knyga apie laikinumą, vieną dieną ir vieną akimirką, lyg amžiną įspaudą, galintį keisti visą gyvenimą. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.