Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę. 

Apie šią knygą sklandė didelis gerų atsiliepimų šleifas, tad ir lūkesčiai buvo atitinkami. Deja, Tarnaitės pasakojimas manųjų nepateisino. Pradžia buvo gera – autorė įmeta skaitytoją į istoriją, kuri rutuliojasi labai keistame ir distopiškame pasaulyje. Tad pirmoji knygos pusė buvo intriguojanti, gaudai kiekvieną detalę ir bandai suvokti, koks tas ateities pasaulis ir kodėl tokiu tapo.

Nepaisant to, pasakojimui persiritus į antrą pusę apima nusivylimas. Jausmas lyg žiūrėtum filmą Trumano šou, o pagrindinis veikėjas, taip ir nebūtų supratęs, kas ne taip su jo pasauliu. Man pritrūko informacijos, kodėl šioje knygoje viskas nutiko taip kaip nutiko. O tos detalės, kurios paaiškėjo, man pasirodė nelabai įtikinamos. 

Tai yra viena tų knygų, po kurios perskaitymo reikia emocinės reabilitacijos. Kažkokiu būdu pailsėti nuo skaitymo ar bent nuo grožinės literatūros. Neleisk man išeiti tave panardina į labai specifinius apmąstymus ir emocinę būseną, galima sakyti į atskirą pasaulį ir tuomet kurį laiką į jį nesinori nieko įsileisti.

Neleisk man išeiti labai įdomi dviem pjūviais. Vienas yra toks savotiškas labai subtiliai išreikštas jaunų žmonių meilės trikampis. Kitas – visas tas distopinis pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. Nuo mums pažįstamo jis skiriasi ne tiek ir daug, bet vienas skirtumas yra ir
jis esminis. Visą knygą tiesiog bandai sugerti detales ir perprasti to pasaulio taisykles. Taigi smalsumas kurstomas kelias lygmenimis ir skaitymo malonumas, galima sakyti, dvigubas.