Pradėsiu nuo asmeninio prisipažinimo. Visą laiką klaidingai maniau, kad vaikų auginimas yra sprintas, o tai, pasirodo, yra maratonas. Paaiškinsiu. Kai gimsta kūdikis atrodo, kad reikia mobilizuotis ir laikinai viską paaukoti, net save ir savo poreikius. Iš dalies tai tiesa, bet ne visai. Kuo anksčiau suvoki, kad dalį rezervo reikia pasilikti sau ir ilgesniam bėgimui, tuo lengviau pasidaro. Lengva save apgauti, kad štai ką įdėsiu į vaiką iki metų, trijų, penkių, lems kažkokį rezultatą. Turiu nuvilti jus ir save, stengtis auginant vaikus reikia kasdien ir reikės visus 18 metų, o gal ir dar ilgiau. Tuo tarpu knyga Mano vaikas mane varo iš proto yra puikus palydovas tos gyvenimo atkarpos, kuri gali pasirodyti klaidingai rami. Tai 6-11 metų tarpsnis. Atrodo jau ne mažylis ir dar ne paauglys. Pats lengviausias amžius? Kaip auginanti beveik šešiametį turiu nuvilti. Greičiausiai kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Taigi, visoms viltingai į mane žvelgiančioms naujoms mamoms, kurioms rūpi, kada taps lengviau, turiu nuoširdžiai atsakyti – jau niekada. Laimei, yra kur semtis pagalbos ir išminties. 

Skaitant pirmą knygos skyrių buvo sunku įsivaizduoti, apie ką bus visas kūrinys – juk viskas kas svarbiausia įvyksta jau pačioje knygos pradžioje. Vidutinio amžiaus vyrukas, kuriam visai tiktų lietuviškas epitetas plevėsa, yra iškeldinamas iš nuomojamo buto. Tolimesnio gyvenimo perspektyvos gana miglotos ir ne itin šviesios. Kas toliau? Vernonas Subutexas ima ir nustebina skirtingų veikėjų gausa, pasakojimui vis keičiant perspektyvą. 

Šios knygos kabliukas – pamatyti kontrastą tarp to, kaip žmonės mato patys save ir tai, kaip juos vertina kiti. Knyga tiesiog persmelkta prancūziško kandaus humoro, ironijos, negatyvumo kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, kūrinys turi savotiško žavesio ir taikliai beda pirštu į šiuolaikines socialines problemas – socialinę nelygybę, žmonių psichologinę sveikatą, plintančią depresiją, nusivylimą, didelio miesto gyvenime pamestą laimės ir prasmės jausmą. Tamsių skaitinių gerbėjai – Vernonas jums. 

Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Trumpa, įtaigi ir įspūdinga. Žvaigždės valanda – vieno vakaro knyga, kurios veiksmas driekiasi vos per daugiau nei šimtą puslapių. Parašyta ji kiek neįprastu būdu, pasakotojui kalbant su skaitytoju ir vis dvejojant savo žodžiais. Forma suteikia siurrealizmo įspūdį, kuris gražiai dera su labai paprastu, buitiniu ir eiliniu pasakojimu apie merginą. Regis nieko ypatingo, nepaprasto neįvyko, tai kodėl užvertus paskutinį puslapį taip slogu ir skaida širdį? Kaltinu autorės talentą. 

Clarise Lispector asmenį būtina paminėti prieš kalbant apie knygą. Tai brazilų rašytoja, gimusi, beje, Ukrainoje, kūryba aplenkusi savo laikmetį. Tiesa, rašytoja ji savęs nelaikė, dirbo mados žurnaliste. Nepaisant to ji parašė aštuonis romanus ir daug trumpų istorijų. Clarise Lispector yra lyginama su garsiausiais pasaulio rašytojais, nors yra dar sąlyginai mažai žinoma. Autorė mirė 1977, būdama beveik šešiasdešimties, o jos kūryba vis dar nepamirštama, vis iš naujo atrandama ir vis labiau populiarėjanti tarp kritikų ir ne tik. Apibūdindami jos asmenybę amžininkai mini mistiką, nerimą ir glamūrinę išvaizdą. Net neabejoju, kad pati ji buvo tokia pati išskirtinė ir įdomi, kaip ir jos kūryba.