Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Trumpa, įtaigi ir įspūdinga. Žvaigždės valanda – vieno vakaro knyga, kurios veiksmas driekiasi vos per daugiau nei šimtą puslapių. Parašyta ji kiek neįprastu būdu, pasakotojui kalbant su skaitytoju ir vis dvejojant savo žodžiais. Forma suteikia siurrealizmo įspūdį, kuris gražiai dera su labai paprastu, buitiniu ir eiliniu pasakojimu apie merginą. Regis nieko ypatingo, nepaprasto neįvyko, tai kodėl užvertus paskutinį puslapį taip slogu ir skaida širdį? Kaltinu autorės talentą. 

Clarise Lispector asmenį būtina paminėti prieš kalbant apie knygą. Tai brazilų rašytoja, gimusi, beje, Ukrainoje, kūryba aplenkusi savo laikmetį. Tiesa, rašytoja ji savęs nelaikė, dirbo mados žurnaliste. Nepaisant to ji parašė aštuonis romanus ir daug trumpų istorijų. Clarise Lispector yra lyginama su garsiausiais pasaulio rašytojais, nors yra dar sąlyginai mažai žinoma. Autorė mirė 1977, būdama beveik šešiasdešimties, o jos kūryba vis dar nepamirštama, vis iš naujo atrandama ir vis labiau populiarėjanti tarp kritikų ir ne tik. Apibūdindami jos asmenybę amžininkai mini mistiką, nerimą ir glamūrinę išvaizdą. Net neabejoju, kad pati ji buvo tokia pati išskirtinė ir įdomi, kaip ir jos kūryba. 

Išsitraukiau šią knygą iš namuose dėmesio laukiančios stirtos sudominta palyginimo „šveicariškasis Stouneris“ ir galiu tik paantrinti – tikrai panašu ir lygiai taip pat sužavėjo. Turbūt turiu kažkokią silpnybę liūdnoms paprastų žmonių istorijoms, kurios nepaklūsta tipiniam drąsaus ir visus sunkumus įveikiančio herojaus šablonui. Gustavo sonata yra apie du skirtingai ir savaip nelaimingus berniukus, o vėliau ir suaugusius vyrus. Gustavą slegia sunki ir skurdi pokario realybė, bei šalta ir nutolusi mama. Jo draugą Antoną – perdėtas jausmingumas ir aukšti tėvų lūkesčiai. Įdomu stebėti, kaip draugai vienas kitą kompensuoja – vienas emocijas laiko užgniaužęs, kitas visai negali jų kontroliuoti. Knyga įdomi psichologiniu, tėvų ir vaikų santykių atžvilgiu, o taip pat ir kaip gudriai suraizgyta šeimos istorija. Man tai be galo gražus kūrinys apie tai, kaip skausmas keliauja iš kartos į kartą. Taip pat apie jo gydymo būdus draugystės ir meilės pagalba. Nepraleiskite pro akis šito perliuko. 

Prieš pradėdama skaityti šią knygą, palyginau ją su Madeline Miller Kirke, o pasirodo, daugiau panašumų galima rasti Achilo giesmė. Na, vadinti šias knygas panašiomis, yra per švelnus išsireiškimas. Mergelių tyla pasakoja apie tą patį Trojos karą, didžioji dalis siužeto kartojasi, o Achilas ir Patroklas čia yra ne ką mažiau svarbūs veikėjai. Visgi šio kūrinio centre – Briseidė, belaisvė iš Trojos atitekusi Achilui kaip daiktas, apdovanojimas, karo trofėjus. Knygos išskirtinumas – pasakojimo perspektyva moters, kuri tarsi lieka viso svarbiausio, epuose apdainuoto veiksmo paraštėse, akimis. 

Suprantu, kodėl kalbant apie šią knygą sakoma, kad ji kaip niekad aktuali. Gal atrodo, kaip švelnus epas, ar meilės istorijatačiau ji tikroviška ir žiauri. Knygoje daug kančios, moterų gyvenimo graikų stovykloje aprašymų. Čia jos susiduria su nuvertinimu, galima sakyti sudaiktinimu, fizine ir seksualine prievarta. Norėtųsi, kad tai liktų tik Iliadoje, tačiau žiauri Rusijos karo Ukrainoje realybė rodo ką kitą.