Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.

Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas. 

Vaikystėje man patiko skaityti Alisą stebuklų šalyje, o dabar Murakami. Nes skaityti Avies medzioklė, tai lyg šokti į triušio urvą, tik šįkart paskui avį. Ir kai įstoji į Murakamio gerbėjų klubą (taip, manau su šia knyga galutinai tai padariau), norisi eiti prie visų jo narių ir klausti kas Tau yra avis ar atidengtos moters ausys. 

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent Gerieji žmonės, o šįkart kone analogišką kūrinį – Stebuklas. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man Stebuklas buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga.