Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.

Puiki puiki knyga. Šia tema skaičiau jau tikrai nemažai ir drąsiais galiu pasakyti kad Ramūs tėvai, laimingi vaikai užims garbingą poziciją tarp lyderių. Man atrodo, kad joje galima rasti tarsi susistemintą informaciją iš kitų, man įspūdį palikusių knygų. O čia viskas taip patogiai sudėta į vieną leidinį. Jei kas manęs paklaustų ką skaityti pradedant domėtis prieraišiąja tevyste tikrai rekomenduočiau šitą.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad įmanoma užauginti vaiką be fizinio ir psichologinio smurto, nuolat pakelto tono ir bausmių. Kartu svajoju, kad tokios knygos kaip ši pasiektų kuo daugiau tėvų, kurie taip nemano. Jei ir nepakeistų jų nuostatų kardinaliai, gal bent padėtų įsileisti tokią mintį, sukurtų erdvės apmąstymams. Kaip parašyta knygos pirmajame puslapyje:

Tai bent Michelle Obama kelionė sutalpinta į Mano istorija arba Becoming – knygą, kuri pardavimų skaičiumi jau įveikė arba tuoj įveiks net legendinę Fifty Shades of Grey. Nuo mažos užsispyrusios mergaitės, kuri norėjo pateisinti aplinkinių lūkesčius, kuriais dažniausiai apgaubiamas talentingas vaikas, iki išsilaisvinimo ir tapimo savimi, rodos labiausiai tam prieštaraujančiomis sąlygomis – tapus pirmąją JAV ponia ir į ją nukrypus visos šalies akims.

Didžiulis susitelkimas į tai, ką apie tave mano kiti, gali tapti rimta bėda, nes gresia taip ir likti, gal net ilgam, iš anksto numatytame kelyje.

Skaitydama Mano istorija supratau, kad kokybiškas biografijos žanras išties gali teikti daug skaitymo malonumo, o pastangos sudėti visą žmogaus gyvenimą į knygą yra menas. Girdžiu knygos kritiką dėl nutylėjimų, kuri man atrodo ne visai pagrįsta. Su žmogaus istorija taip pat kaip ir su pasaulio – į knygas patinka tik tai, kas turi reikšmę dabarčiai. Man patiko kaip šioje knygoje atvirumas dera su subtilumu ir tai, kaip sudėlioti akcentai – pabrėžiant vaikystės patirtis, Michelle ir jos vyro santykių dinamiką, tai kaip poroje sąveikauja dvi stiprios asmenybės ir ką reiškia vienai iš jų atsidurti kitos šešėlyje.

“

Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybemis ryztingai būčiau žengusi tik pirmyn.

Susan David straipsnis apie emocinį lankstumą sukėlė didžiulį atgarsį JAV, buvo publikuojamas didžiausių leidinių, o pati sąvoka buvo paskelbta metų vadybos idėja, taip pat vadinta ir naujuoju emociniu intelektu. Galbūt ir jums teko klausyti populiarią autorės TED kalbą apie “emotional agility”? Manau anglų kalba šis terminas šiek tiek tikslesnis ir pasako daugiau nei lietuviškasis “lankstumas”. Minėta kalba puiki ir tos 15 minučių manau lengvai padės jums apsispręsti ar jus domintų ši knyga.

Mane iš pradžių šiek tiek gąsdino “vadybos idėjos” apibūdinimas ir fokusas į sėkmę. Tačiau tik iki tol, kol supratau, kad po šiuo terminu slypi ne besiklostanti karjera, o iš tiesų autentiško, geriausias žmogaus savybes ir gabumus atskleidžiančio gyvenimo siekis. Taigi, knyga Emocinis lankstumas yra ne tik apie emocijų valdymą, bet kartu ir vadovas kelyje į gilesnį savęs pažinimą, paskatinimas išdrįsti susitvarkyti gyvenimą taip kaip patinka, įkvėpimas kūrybai. Vienintelis minusas – kad kažkur girdėtų dalykų čia daugiau nei naujų, gal tik į šviežiai ir į naują patogią struktūrą sudėta.