Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Jei reikėtų išversti žodį Kaizen, tai būtų geras pokytis arba pagerėjimas. Apie tą teigiamą, kasdienį, nuoseklų pokytį ir yra ši knyga. Kaizen visų pirma yra žinoma kaip verslo aplinkoje įgyvendinama praktika. Tačiau knygos autorė amerikietė, kurį laiką pagyvenusi Japonijoje nusprendė, kad galėtų parašyti knygą apie tai, kaip ją pritaikyti ir asmeniniame gyvenime.

Stori knygos puslapiai, spalvotos fotografijos sukuria įspūdį, lyg vartytum nuotraukų albumą, o ne knygą. Tačiau manau, kad toks dekoratyvinis formatas pasirinktas ne veltui. Kaizen galima laikyti ant kavos stalelio ir pasklaidyti kasdien, pritrūkus įkvėpimo. Mano akimis ji nėra skirta tiesiog perskaityti vienu ypu (nors pati taip padariau) ir padėti į lentyną. Šiuo atžvilgiu knyga man labai priminė kažkada skaitytą Hygge.

Perskaičiusi Aušros pažadą truputį likau lyg ant ledo – šiame autobiografiniame romane pasakojimas baigiasi maždaug ties II pasauliniu karu. O sužinoti kaip rašytojo gyvenimas klostėsi toliau juk be galo smalsu. Laimei, neseniai į lietuvių kalbą buvo išversta dar 1987 m. parašyta Romainas Gary biografija, kuri padėjo iki galo sudėlioti rašytojo gyvenimo mozaiką.

Reikia pripažinti, kad skaityti autobiografiją yra žymiai maloniau nei biografiją. Po rašytojo išmone pagražinto Aušros pažado, kito žmogaus kūrinys, kad ir kaip profesionaliai parašytas – lyg maistas be prieskonių. Skaičiau ir galvojau, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Dominique Bona taip detaliai sudėlioti Romaino Gary gyvenimo kelią. Tačiau, kartu svajojau, kad būtų įmanoma sužinoti ne tik faktus, bet ir daugiau apie tai, kas už jų slypi. Negalėčiau pasakyti, kad kūrinys atsakė į visus klausimus, kuriuos kelia spalvingas ir prieštaringas rašytojo gyvenimas, galbūt tik sukūrė aiškią struktūrą, rėmą ir lentynėles, į kurias vėliau dėliosiu tolimesnės pažinties su rašytojo kūryba rezultatus.