Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga. 

Didžiausias nusivylimas – Praktinis požiūris į ajurvedą visai nebuvo praktiškas. Slapčia tikėjausi, kad kažkas parašė knygą apie tai, kaip senovės Indijoje apie žmogaus sveikatą sukauptą informaciją integruoti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Deja, čia tik ta pati šimtmečiais nuo statistinio žmogaus gyvenimo būdo nutolusi ajurveda, su begale naujų sąvokų, procesų, bei kūno dalių pavadinimų sanskrito kalba. Gera žinia ta, kad nors mano protui vangiai sekėsi priimti šioje knygoje pateiktą informaciją, visvien atgaivinau primirštą tradiciją dieną pradėti prieš porą metų jogos pamokose išmoktu ryto pasveikinimu. Kartu atėjo įkvėpimas gerti daugiau vandens, valgyti sveiko maisto ir truputį anksčiau keltis. 

Ši knyga paremta labai įdomia teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas ankstyvosios vaikystės patirčių. Toks scenarijus labai mažai kinta laikui bėgant ir tiek tuomet, jei žmogus imasi sąmoningų ir aktyvių pastangų jį keisti. Taigi, Scenarijai, kuriais gyvena žmonės yra pagalba pažvelgti į save iš šalies, paieškoti kas mūsų elgesyje yra natūralu, sava ir teikia naudą, o kas yra tiesiog vaikystėje neteisingai išmokėtos pamokos, trukdančios mums laimingai gyventi. Tiesa, iš karto reikėtų paminėti, kad knyga nėra slystanti paviršiumi ir ją reikėtų rinktis tik nebijant nerti giliau į psichologijos mokslą. 

Apie sunkią ligą ir tamsų gyvenimo laikotarpį rašyti šviesiai nelengva užduotis. Būtent tai savo memuaruose stengėsi daryti Nina Riggs, beveik 40 metų moteris, dviejų berniukų mama. Šviesi valanda yra tarsi jos dienoraštis, lydintis ją etape, kuomet jai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Šios knygos autorės su mumis jau nebėra ir šis faktas teikė labai didelį papildomą emocinį krūvį knygai. Tai lyg virš optimistinio teksto nuolat kabantis juodas šešėlis – skaitant sunku pamiršti, kad vykstanti kova baigiasi nesėkmingai.