Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Pirmas įspūdis – seniai skaičiau ką nors įdomesnio! Kūno maištas nagrinėja vaikystės patirčių poveikį ne tik suaugusio žmogaus gyvenimui, bet ir kūnui. Tuo tarpu reikšmingi vaikystės potyriai šioje knygoje yra ne tik siaubingi traumuojantys nutikimai ir nelaimės, bet ir bet kokie kiti vaiko apleistumo ir skaudinimo momentai. Visa autorės pristatoma koncepcija nuskambėjo labai netikėtai ir prieštaraujantys tam ką dažniausiai galime girdėti kalbant apie santykį su tėvais – nereikia laikyti nuoskaudų, svarbu atleisti, prisiimti atsakomybę, judėti pirmyn ir t.t. Taigi, autorė čia kalba apie dirbtinio atleidimo ir emocijų neigimo žalą. 

Tačiau psichologinė teorijos dalis užima tik nedidelę šios knygos dalį. Vėliau, dar įdomiau. Autorė nagrinėja žinomų rašytojų biografijas, jų santykius su tėvais ir kaip šis santykis atsispindi jų kūryboje. Buvo labai daug negirdėtų faktų, pavyzdžiui, kūrybai svarbūs Marcel Proust gyvenimo momentai. Nuoširdžiai, gaila, kad ši knyga tokia trumpa, norėčiau, kad autorė bent trigubai tiek prirašytų. 

Tai knyga tiems, kurie mėgsta analizuoti save ir pagvildenti egzistencinius klausimus. Nors tema ir sudėtinga, autorei, regis, pavyko viską pateikti gana aiškiai ir paprastai. Iš tiesų, ji kone visą žmogaus psichologijos teoriją suveda į vieną vidinio vaiko metaforą. Įsileiskite savo vidinį vaiką, pasakoja apie tai, kad kartais veikiame vedini šešėlinio, kartais saulėtojo vaiko. O dar kitais kartais – vidinio suaugusiojo. Ši knyga yra apie tai, kaip šias savo vidines dalis pripažinti, suvaldyti ir integruoti. 

Šešėlinis vaikas – veikia vedinas skaudulių ir baimių, savo sukurtų gynybos strategijų. Jas galima atpažinti ir palengva keisti. Saulėtasis vaikas – tai mūsų žaismingoji, kūrybiškoji, pramogas ir malonumus dievinanti pusė. Nei vienam nei kitam dominuoti mūsų pasąmonėje nėra gerai. Ši knyga, apie tai, ką su šiuo vaikų darželiu, veikiančiu mūsų pasąmonėje, galima padaryti, kad būtume laimingesni ir gebėtume kurti ryšius su kitais žmonėmis. Buvo įdomu ir naudinga – galva prisipildė naujomis įžvalgomis ir apmąstymais.

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.