Šios knygos autorė Aušra, tinklaraščio Mamystė kūrėja, tam tikra prasme yra revoliucionierė. Iki jos viešojoje erdvėje motinystė buvo vaizduojama beveik išskirtinai pozityviai, išaukštintai, galima sakyti nerealistiškai. Būtent Aušra sugalvojo ir žodį mamystė, kuris taip pat prigijo lietuvių kalboje ir tapo simboliu kitokio – nepagražinto – etapo, kuomet šeimoje atsiranda vaikas, vaizdavimo. Dabar apie motinystę tokią kokia ji yra šnekama vis plačiau, bet visvien nepakankamai.

Aš galvoju, kokie turėtų būti iškreipti lūkesčiai būsimų mamų, kurios savo motinystės vaizdinį konstruotų iš to kas matoma socialiniuose tinkluose. Tarkim Instagram. Čia dominuoja tinklaraštininkės, kurių realybė išdailinta, vaikai gražiai aprengti, jos spėja pasidažyti, pasportuoti sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Ir nors tam tikra atvirumo banga ateina į madą – net ir išblizginti mamų profiliai dalinasi nuovargiu, purvinos virtuvės, likusiose po vaiko valgymo, vaizdais, įspūdžiais po nemiegotų naktų ir panašiai. Štai knyga Mamystė yra apie tai – nepagražintas istorijas ir nuotraukas be filtrų. 

Mano įspūdžiai įveikus šią knygą dvejopi. Trisdešimt milijonų žodžių siunčiamai žinutei nedvejodama skirčiau aukščiausią įvertinimą. Apie ją sužinoti ir suvokti tikrai svarbu visiems tėvams. Autorė įtikina, kad be galo svarbu kalbėti su mažais vaikais ir pataria, kaip tai daryti, kad būtų kuo daugiau naudos. Bet štai formai turėčiau rimtų priekaištų. Mano nuomone, tos grynos, tikrai naudingos informacijos čia yra ne tiek jau ir daug. O gan didelė dalis knygos primena studento pastangas pasiekti reikiamą spaudos ženklų kiekį. 

Knygos Kūrėjo kelias tema man labai gražiai susišaukė su neseniai, festivalio „Kino pavasaris“ metu, matytu filmu Kodėl mes kūrybingi (angl. Why are we creative). Ten daugybė žinomų žmonių spontaniškai atsakinėja į šį klausimą. Ir atsakymai, žinoma, įvairūs – bet tam tikrus dominuojančius motyvus buvo galima lengvai išskirti – kūrybingumas yra duotybė, dievo dovana, neišvengiamybė. Man įstrigo dainininkės Bjork žodžiai, kad ji neišskiria savęs iš kitų – jos senelis, gaminantis paminklus lygiai toks pat kūrybingas kaip ir ji. Tiesiog veiklos sritys ir saviraiškos formos skiriasi.

Man susidarė įspūdis, kad ir šios knygos autorė laikosi panašios pozicijos. Kūryba jai nėra tik profesionalių menininkų ar norinčių jais tapti kasdienybės dalis – tai savybė, būdinga kiekvienam žmogui, pritaikoma kiekvienoje profesijoje, tiesiog dalis mūsų savo kūrybines galias esame užgniaužę. Kūrėjo kelias yra apie tai, kaip jas, gana nesudėtingai galima išlaisvinti. 

Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.