Tai nebus knyga, kuri padės išvengti KET skaitymo (kad ir kaip bebūtų gaila). Tiesa sakant čia taisykles rekomenduojama perskaityti bent kelis kartus. 100 patarimų kaip išlaikyti vairavimo egzaminą yra labiau kontekstinė informacija, kurios KET knygelėje nerasite. Tai labai žmogiški, praktiški patarimai parašyti moters, kuri pati turi ilgą mokymo vairuoti patirtį. Smagu, kad čia pilna pavyzdžių iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, dažnai pasitaikančios būsimų vairuotojų klaidos ar dažniausiai užduodami klausimai. 

Man labai patiko, kad knygoje labai nemažai dėmesio psichologiniam pasiruošimui, kuris, pasirodo, mokantis vairuoti ir ypač siekiant išlaikyti egzaminą yra labai svarbus. Knyga ramina, įkvepia, kad viskas įmanoma. O turbūt svarbiausias čia užfiksuotas patarimas – mėgautis procesu, kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų. Mane autorė įtikino, kad verta. 

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Paprasta, glausta, praktiška ir sklidina empatijos – tiek tėvų, teik vaikų atžvilgiu knyga. Pripažįstu, kad Tėvystės magija įpūtė naujų vėjų į jau šiek tiek išsikvėpusį tėvystės procesą. Taip pat knyga padėjo iš naujo įvertinti šį stebuklingą ir reikšmingą procesą, atrasti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje, bendravimo paprastose situacijose svarbą ir žavesį. Čia radau labai gražią autorėsž įžvalgą apie tai, kad vaikus auklėjame ne tuomet kai juos drausminame ar nubrėžiame ribas. Daugiausiai jie išmoksta visiškai kasdienėse veiklose – stebėdami mus pačius ir mūsų reakcijas, požiūrį į gyvenimą. Perskaičius šią knygą sustiprėja noras ir ryžtas, kasdien būti geresniu žmogumi. 

“Ir šis kelias prasideda bandymu išsaugoti ryšį. Ryšį, kuris nenutrūks visą gyvenimą, todėl jį išsaugoti būtina. Tai yra svarbiausia jūsų gyvenimo užduotis.”

Beje, ant viršelio rašoma, kad tai pirmoji serijos knyga, Lietuvoje išleista dar 2019 m. Labai lauksiu kitų, kurios, žadama, bus skirtos konkretiems amžiaus tarpsniams. 

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“