Kaip buvo gera trumpam pasinerti į Marcel Proust pasaulį ir gauti tik tai kas geriausia – išgrynintas mintis, be tradiciškai labai ilgo ir plataus teksto. Apie skaitymą visų pirma man pasirodė lyg Svano pusėje ištrauka. Abiejuose kūriniuose autorius daug kalba apie savo vaikystės patirtis ir atsiminimus, pirmuosius stiprius aplinkos ir literatūros sukeltus įspūdžius. Galvoju, kad ši trumputė knygelė būtų puiki pradžia pažinčiai su autoriumi ir proga jį “pasimatuoti”. Galbūt taptų tramplinu į Prarasto laiko beieškant?

Net jei ir ne, Apie skaitymą bus įdomi ir artima visiems, kurie augo skaitydami. Ne šiaip karts nuo karto paimdami knygą į rankas, tačiau labai anksti pajutę knygoms aistrą. Kai negali sulaukti pamokų ar vakarienės pabaigos, tos minutės, kai vėl galėsi pasinerti į kitą pasaulį. Vėliau autorius prieina prie labai daug peno apmąstymams teikiančių minčių apie tai, kas nutinka tokiam vaikui suaugus – kodėl ir kokiu tikslu iš tiesų mes skaitome? 

„Kiek skaitymas mums tampa įšventinimu, kurio stebuklingi raktai mūsų sielos gelmėse atveria duris į buveines, kur nebūtume niekaip sugebėję patekti, tiek mūsų gyvenime jis vaidina išganingą vaidmenį.“ 

Kaip man patinka skaityti knygas spie minimalizmą, paprastumą ir lėtą gyvenimą. Bent kelioms dienoms patikiu, kad tam tikri gyvenimo pokyčiai yra kur kas lengviau įgyvendinami, nei yra iš tikrųjų. Skaitydama Soulful Simplicity jaučiausi labai įkvėpta lėtiems pokyčiams, dalį jų jau esu pradėjusi įgyvendinti (įvairiose stadijose), kai kuriems dar trūksta ryžto ir sprendimo. Bet kuriuo atveju, jaučiu patvirtinimą, kad mąstau ir judu teisingu keliu. 

Autorė Courtney Carver yra tinklaraščio Be more with less ir dviejų knygų autorė. Soulful simplicity yra apie asmeninę jos patirtį ir kelionę lėtesnio, dvasingesnio, sveikesnio ir taupesnio gyvenimo link. Nors jai pačiai akstinas sulėtinti tempą visų pirma buvo ligos diagnozė, ji mums siunčia labai svarbias pamokas ir kviečia dažniau klausyti savo širdies ir tikrųjų poreikių, nelaukiant kol tai padaryti privers liga ar kitokia nelaimė. 

Tai knyga, kurios pasirinkimą jums paaiškinti man būtų sunkiausia. Aš net nesu Apple produktų gerbėja, o apie Steve Jobs buvau girdėjusi tikrai daugiau prastų, nei gerų dalykų. Kita vertus, mane žavi inovacijos ir žmonės, kurie savo gyvenimu sugeba jungti iš pažiūros visiškai skirtingas sritis – tokias kaip menas ir technologijos. Steve Jobs. Oficiali biografija būtent apie tai. Neturiu tikslios citatos, kadangi klausiau audioknygos ir ne visuomet turėjau galimybę žymėtis, bet labai noriu atkartoti Steve žodžius – kai technologijos susituokia su humanitariniais mokslais, gimsta stebuklai. 

Po šio kūrinio mano požiūris į Steve Jobs pasikeitė, atrodo, aš iš tikrųjų supratau ir pažinau šią komplikuotą asmenybę. Tai, kad jis, nors buvo įvaikintas, kad pats paliko savo pirmąją dukrą, kad dažnai šaukė ant savo darbuotojų, vogė idėjas, manipuliavo žmonėmis, naudojo “realybės iškraipymo lauką” susidėliojo į delionę kartu su visais nuostabiais dalykais kuriuos nuveikė ir technologijų perversmais, prie kurių prisidėjo. Genialumas juk dažnai lydimas išskirtinių ir ne pačių maloniausių asmenybės bruožų, tiesa? 

„Tikrovė kartais turi keistą sugebėjimą prisitaikyti prie satyros.“

Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus.