Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai. 

Net nežinau, kuri šios knygos pavadinimo dalis mane labiau patraukė – laiškai sūnui ar vegetarui. Vien ta mintis, kad kažkas parašė knygą laiškų savo neseniai gimusiam sūnui formatu, mane suintrigavo. Neslėpsiu, pati norėčiau padaryti kažką panašaus. Aišku, ne viešam publikavimui, o tik sūnui. Antrasis dėmuo – vegetarui. Čia man irgi smalsu. Pati nevalgau mėsos, bet mano vaikas nėra vegetaras. Taigi man buvo įdomu išgirsti priešingą nei mano nuomonę ir išklausyti argumentų. Tai kokie gi tie Laiškai sūnui vegetarui?

Na, kitokie nei tikėjausi. Autorius yra semiotikas ir tai labai smarkiai atsispindi knygoje. Čia nemažai išvedžiojimų, kaip mes žiūrime į gyvūnus, kaip interpretuojame sąvokas mes ir jie, kaip mūsų vartojama kalba formuoja reikšmes. Taip pat knygoje pilna kontrastų, nuo labai moksliškos informacijos (vėlgi iš semiotikos srities) iki tokių labai kasdieniškų pasakojimų apie sūnų, kurių žmonėms neturintiems vaikų turbūt išvis nebūtų labai įdomu klausytis. 

Studijuodama įsiminiau žodžius – istorija nėra mokslas apie praeitį, kaip daugeliui atrodo. Istorija yra mokslas apie tai, kas aktualu šiandien. Taip ir su šia knyga. Nors Dezinformacija ir pasakoja apie šaltojo karo laikotarpį, tokie klausimai kaip kas yra dezinformacija, kuo ji skiriasi nuo melagingos informacijos ar netikrų žinių yra aktualūs ir dabar. Juk mes čia, Lietuvoje, puikiai žinome, kad didžiosios kaimynės pokyčiai modernios valstybės link yra minimalūs ir neva demokratija vis dar veikia labai panašiais metodais.

Dezinformacija yra parašyta bendromis JAV istoriko ir buvusio Rumunijos saugumo karininko jėgomis. Knyga man lyg ir patiko, bet paskutiniai skyriai pasirodė labai politiški ir smarkiai respublikoniški. Gana kraštutinės autoriaus pažiūros man buvo šaukštas deguto ir privertė dar kritiškiau įvertinti tai ką perskaičiau. 

Aš įsivaizduoju, kad daugelio žmonių reakcija į knygą Oh Crap! Potty Training galėtų būti – kam? Juk internete pilna straipsnių kaip mokyti vaiką puoduko reikalų. Galima rasti patarimų, kaip tai padaryti per 3 dienas, 5 dienas, dvi savaites, kelis mėnesius ar vaiko tempu. Ir čia turbūt panašiai kaip su kokias kaip sulieknėti stiliaus patarimais – begalė prieštaringos informacijos.

Ir turbūt aš esu ta retesnių žmonių rūšis, kuriems su bet kuo nauju gyvenime susidūrus reikia knygos. Man patinka, kai sužinau, kas dėsto informaciją, koks pasakotojo išsilavinimas, kokia patirtis, ir galiausiai kokiais moksliniais faktais remiamasi dalijant patarimus. Tai yra dalykai, apie kuriuos skaitant atsitiktinius straipsnius internete tikrai neišgirsi. Iš interneto portalų tėvams pasitikiu tik Aha parenting, ir tik todėl, kad skaičiau tinklaraščio autorės knygą Ramūs tėvai, laimingi vaikai. Juk negali vadovautis bet kuo, priimant sprendimus auginant svarbiausią gyvenimo žmogų.