Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“

Tai neeilinis, pirmą kartą 1967 m. išleistas kūrinys, kuriame slypi įdomus kontrastas. Man tai buvo viena gražiausių kada nors skaitytų knygų, o kartu ir viena nuobodžiausių. Kalbos grožis čia tiesiog nenusakomas, reikia atsiversti ir pamatyti savo akimis. Jei šis žmogus būtų rašęs grožinę literatūrą, ji greičiausiai būtų žinoma ir garbinama visame pasaulyje. Na, o Sakalas keleivis turiniu yra daugmaž laukinio gyvūno stebėjimo žurnalas. Autorius tą daro su labai didele pagarba, detalumu, aistra ir užsidegimu. Daug dėmesio čia skiriama gamtos jausmui ir jos aprašymams. 

Šios knygos skaitymas man priminė savotišką meditaciją. Jei kas nors ją skaitytų balsu, būtų puikus fonas atsipalaidavimui. Gali būti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Tai knyga, kuriai reikia ramaus proto ir atvirumo paprastam gamtos grožiui. 

„Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis.“

Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“

Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai).