Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“

Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai). 

Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę. 

Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą. 

„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“

Kaip buvo gera trumpam pasinerti į Marcel Proust pasaulį ir gauti tik tai kas geriausia – išgrynintas mintis, be tradiciškai labai ilgo ir plataus teksto. Apie skaitymą visų pirma man pasirodė lyg Svano pusėje ištrauka. Abiejuose kūriniuose autorius daug kalba apie savo vaikystės patirtis ir atsiminimus, pirmuosius stiprius aplinkos ir literatūros sukeltus įspūdžius. Galvoju, kad ši trumputė knygelė būtų puiki pradžia pažinčiai su autoriumi ir proga jį “pasimatuoti”. Galbūt taptų tramplinu į Prarasto laiko beieškant?

Net jei ir ne, Apie skaitymą bus įdomi ir artima visiems, kurie augo skaitydami. Ne šiaip karts nuo karto paimdami knygą į rankas, tačiau labai anksti pajutę knygoms aistrą. Kai negali sulaukti pamokų ar vakarienės pabaigos, tos minutės, kai vėl galėsi pasinerti į kitą pasaulį. Vėliau autorius prieina prie labai daug peno apmąstymams teikiančių minčių apie tai, kas nutinka tokiam vaikui suaugus – kodėl ir kokiu tikslu iš tiesų mes skaitome? 

„Kiek skaitymas mums tampa įšventinimu, kurio stebuklingi raktai mūsų sielos gelmėse atveria duris į buveines, kur nebūtume niekaip sugebėję patekti, tiek mūsų gyvenime jis vaidina išganingą vaidmenį.“