Perskaičiau - Tinklaraštis apie knygas
  • Pradžia
  • Apie mane
  • Knygų apžvalgos
    • Grožinės
    • Negrožinės
    • Vaikams
Pradžia
Apie mane
Knygų apžvalgos
    Grožinės
    Negrožinės
    Vaikams
Perskaičiau - Tinklaraštis apie knygas
  • Pradžia
  • Apie mane
  • Knygų apžvalgos
    • Grožinės
    • Negrožinės
    • Vaikams
Knygų apžvalgos•Negrožinės

Marina Abramovič – Eiti kiaurai sienas

Eiti kiaurai sienas
2020 26 rugpjūčio by Ieva Komentarų: 0

Knygos pavadinimas idealiai atspindi turinį. Marina Abramovič pasakoja apie tai, kaip jai gyvenime pavyko peržengti turbūt visas įmanomas ribas – fizines ir psichologines. Įdomiausias lūžis ir paradoksas yra tai, kad menininkė augo nepaprastai ribojančioje aplinkoje – su despotiškai kontroliuojančia mama, sovietinės ideologijos sukaustytoje šalyje. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip laisviausią, apie kokią teko girdėti? Kaip tapti pasaulyje žinoma menininke, kai iki pat 25 metų ar daugiau, turi grįžti namo iki 22 valandos? Manau, būtent tas virsmas ir yra svarbiausias Eiti kiaurai sienas elementas. 

Pradėjusi savo menininkės karjerą kaip tapytoja, autorė vėliau pasuko performansų kūrėjos keliu. Iki šios knygos mano nuomonė apie šią meno rūšį buvo švelniai tariant skeptiška. Tačiau Marinos Abramovič pasakojimas visiškai reabilitavo mano akyse performansų meną kaip tokį. Jei anksčiau maniau, kad tai yra labiau orientuota į formą ir dėmesio siekį nei turinį, dabar suprantu, kad tai yra tiesiog dar viena priemonė, šalia literatūros, tapybos ar muzikos, skirta įkūnyti toms patirtims, kurios tiesiog veržiasi iš menininko vidaus. Marinos Abromovič mene tikrai nemažai tamsos ir skausmo, bet tai nėra dirbtina. Kai vertini jos meną per realaus gyvenimo perspektyvą, supranti, kad tai yra jos būdas dorotis su asmeninėmis, šalies ar viso pasaulio traumomis. Kitaip tariant, tai ką ji daro yra ne dirbtinai sukurta, o tiesiog besąlygiškas atvirumo įkūnijimas. Menas neturi būti gražus, menas turi būti tikras – daug kartų knygoje kartoja Marina ir aš ja patikėjau. 

„Man visada kelia abejonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, – manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“

Continue reading
Share:
Reading time: 3 min
Knygų apžvalgos•Negrožinės

Rasa Borodina – 16 gydančių istorijų

16 gydančiu istorijų
2020 23 liepos by Ieva Komentarų: 0

Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama. 

Continue reading
Share:
Reading time: 3 min
Knygų apžvalgos•Negrožinės

Sonya Winterberg – Mes – vilko vaikai

Mes - vilko vaikai
2020 21 birželio by Ieva Komentarų: 0

Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:

Jei tik apskritai egzistuoja praeities įveikimas, jo esmę sudaro to, kas įvyko, atpasakojimas; tačiau ir šis atpasakojimas, formuojantis istoriją, neišsprendžia jokių problemų ir nenumaldo jokių kančių, jis nieko galutinai neįveikia, bet padeda taip aiškiai išryškinti vidinę įvykio tiesą, kad galima pasakyti, taip, taip buvo.
Continue reading
Share:
Reading time: 2 min
Knygų apžvalgos•Negrožinės

Svetlana Aleksijevič – Paskutinieji liudytojai

Paskutinieji liudytojai
2020 12 birželio by Ieva Komentarų: 0

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Continue reading
Share:
Reading time: 2 min
Page 2 of 15«1234»10...Last »

Apie mane

Labas, mano vardas Ieva, gyvenu Vilniuje. Gyvenime stengiuosi vadovautis mažiau yra daugiau principu, o laisvą laiką skirti paprastiems malonumams – knygoms ir rašymui. Taip atsirado šis tinklaraštis, skirtas dalintis įspūdžiais apie perskaitytas knygas.

Naujausi įrašai

Marcel Proust – Prarasto laiko beieškant. Sodoma ir Gomora

Marcel Proust – Prarasto laiko beieškant. Sodoma ir Gomora

2021 17 sausio
Haruki Murakami – Komandoro nužudymas II

Haruki Murakami – Komandoro nužudymas II

2021 9 sausio
Delia Ephron – Sirakūzai

Delia Ephron – Sirakūzai

2021 3 sausio

Skaitomiausi įrašai

Yuval Noah Harari – Sapiens: glausta žmonijos istorija

Yuval Noah Harari – Sapiens: glausta žmonijos istorija

2018 19 balandžio
Meik Wiking “Mažoji laimės knyga. Hygge, gyvenimas pagal danus.”

Meik Wiking “Mažoji laimės knyga. Hygge, gyvenimas pagal danus.”

2017 3 rugsėjo
Andrius Tapinas “Vilko valanda”

Andrius Tapinas “Vilko valanda”

2017 15 liepos

Facebook

https://www.facebook.com/perskaiciau/

Instagram

perskaiciau

Ieva | Perskaičiau
Karts nuo karto keliais žodžiais turiu apibrėž Karts nuo karto keliais žodžiais turiu apibrėžti savo skonį knygoms. Šiandien šis klausimas iškilo, kai bandžiau atnaujinti profilio aprašymą - kad užsukę skaitytojai galėtų pamatyti, kokių knygų apžvalgų tikėtis.

Bėda ta, kad man beveik nepatinka "žanrinės" knygos, kurias lengva pavadinti vienu žodžiu.

Mane žavi kai knyga: 
🟢 Nesilaiko gerai žinomų taisyklių ir formulių. Sakyčiau net mėgaujuosi, kai nesimato aiškios struktūros - įžanga, iki tam tikro taško auginama įtampa, kulminacija, atomazga. Man patinka, kai turiu įdėti darbo, kad suprasčiau ką autorius norėjo pasakyti arba susirinkti savo galvoje išbarstytą kūrinio fabulą.

🟢 Nebūtinai laimingai baigiasi. Na, skaitydama veikėjams specialiai nelinkiu blogo, bet nesibaidau realistiškų, slogių jausmų, ypač jei jie yra priemonė transliuoti ar sustiprinti autoriaus žinutę. Mano nuomone, pabaiga ne visada turi būti sukrečianti, kartais ji gali būti neutrali ar daugiaprasmė. Dirbtina, "holivudiška' pabaiga man apkartina net ir pačius geriausius kūrinius.

🟢 Lėtumas, dėmesys vidiniam vyksmui ir psichologijai. Lėta knyga - kažkam gal trūkumas, o man privalumas. Tokios knygos leidžia pajusti žmogaus egzistencijos gelmę, atskleisti sunkiai nusakomas subtilias detales, vidinius virsmus. Man visada svarbiau kaip, o ne kas papasakota. 

🟢Idėjos ir naujas požiūris. Gerai, kai knyga padeda keisti požiūrį, nuomonę ir suvokimo ribas, suprasti ir pajusti kitas kultūras, žmones bei įvairias socialines problemas. Laimė knygose atrasti naujų minčių ar senų idėjų papasakotų naujai. O kartais labai gera rasti įžodintas savąsias - per literatūrą suvokti, kad žmonės nuo tavęs smarkiai nutolę tiek laike, tiek erdvėje gali mąstyti panašiai. 

Anglų kalba tam yra puikus terminas: literary fiction. 

"Literary authors have distinct, polished prose, and that authorial voice is what sets literary fiction apart from genre fiction. The prose elevates the novels into something approaching art, even when a literary novel has a genre-ish plot. But the most important element here is that literary fiction has a unique style."

Lietuviško atitikmens nežinau, tad apsistojau ties: 
💚 Lėtoji ir idėjų literatūra.

Kaip jūs įsivardinat?
#apžvalga Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirto #apžvalga  Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. "Sodoma ir Gomora" daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“

Nuoroda į pilną apžvalgą - profilyje. 

#perskaičiau
#knyga #sodomairgomora #marcelproust
#prarastolaikobeieškant #insearchoflosttime #skaitymas
#vaikųknygos Kasdien skaitau ne tik aš, bet ir m #vaikųknygos
Kasdien skaitau ne tik aš, bet ir mano sūnus Ąžuolas. Šiuo klausimu pas mus - tikras aukso amžius. Jam šiuo metu trys su puse (beveik), o knygos prieš miegą - tiesiog privaloma. 

Apie tokius mūsų vakarus aš svojojau nuo pat sūnaus gimimo. Iki trijų metų, tiesa, sekėsi sunkiai. Buvo bandymų knygų paragauti, plėšyti. Kurį laiką buvo pripažįstamas tik knygų vartymas ir paveikslėlių komentavimas. Vos tik pradėdavau skaityti parašytą tekstą, kažkaip atpažindavo ir būdavau nuotraukta. Bet visad buvau atkakli! 

O dabar - klausosi atidžiai (nors ir klausinėja tarpuose, bet tai yra miela), o kartais tiesiog beklausydamas užmiega ant peties. Dievinu tokius vakarus! 

Kalbant apie mylimiausias knygas, šiuo metu matyt jų pagalba vyksta tamsos baimės išgyvenimas. Visos mylimiausios knygelės yra daugmaž susijusios su tamsos, ar kitomis baimėmis. 

Dalinuosi sąrašu, jei yra 3-4 metų vaikų tėvų, ieškančių įkvėpimo.

🟢 Lina Žutautė - Kakė Makė ir didelė tamsa (taip, vis dar fanas). 

🟢 Istorijos mažiesiems herojams (#dovana) - ypač vienas iš 4 pasakojimų - Kas bijo tamsos? 

🟢 Benas Bėrantas, Vilija Kvieskaitė - Baubaimė 

🟢 Šarūnė Baltrušaitienė, Edgaras Straukas - Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai. Tai naujausias mūsų pirkinys, apie kurį atskirai papasakosiu - smagi istorija 🙂

🟢 Taip pat neblėsta Trace Moroney knygelių apie emocijas populiarumas. Kartais per vakarą perskaitom visas - vieną knygą sudaro turbūt apie 10 sakinių. Pradedam, beje, visada nuo "kai jaučiuosi piktas" 😀

#perskaičiau #perskaičiauvaikams #skaitymas #knygosvaikams #vaikai #vaikiskosknygos #skaitaukasdien #knygapriesmiega
#apžvlaga Haruki Murakami - Komandoro nužudymas #apžvlaga  Haruki Murakami - Komandoro nužudymas II

Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, "Komandoro nužudymas II" turi ryškių tiek "Alisa stebuklų šalyje" tiek kito nuostabaus kūrinio "Didysis Getsbis" motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“

Knygą dovanojo @baltoslankos 🤍

#perskaičiau
#komandoronužudymas
#murakami #killingcommendatore #skaitau #skaitymas
Čia matote mano šventinę dovaną sau, o kartu i Čia matote mano šventinę dovaną sau, o kartu ir dar vieną šių metų tikslą - kasdien perskaityti bent po skyriuką ir taip per metus pasikartoti mūsų šalies istoriją. 

Jau pradėjau ir negaliu atsidžiaugti Tomo Venclovos rašymo stiliumi. Šios knygos tikrai skirtos visiems. Nieko panašaus į akademinį darbą, veikiau jaukų pašnekesį su gerbiamu autoriumi, kurio kiekvienas interviu tiesiog prikausto dėmesį ir stulbina išmintimi, o kartu - paprastumu. 

Man regis dar niekada apie Lietuvos istoriją niekas nerašė taip lengvai ir  literatūriškai.

Autorius įvade rašo:
"Nebuvau ir nesu tikras, ar reikalinga dar viena istorija, juolab parašyta mėgėjo. Esu ne istorikas, o filologas, jaučiuosi geriau nusimanąs tik literatūros bei kultūros srityse. Bet visą savo profesinį gyvenimą studijavau ir istorinius įvykius, nes kultūrą galima suprasti ir jos skonį pajusti vien tų įvykių fone.'

Aš neabejoju, kad šios tikrai reikėjo ❤️

#perskaičiau #istorija #lietuvosistorija #skaitymas #knyga #lietuvosistorijavisiems #turiningimetai
#apžvalga Delia Ephron - Sirakūzai Negaliu ne #apžvalga  Delia Ephron - Sirakūzai 

Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. "Sirakūzai" visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na, o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau, kad knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.

🟢 Kviečiu skaityti ir plačiau - nuoroda profilyje.

#perskaičiau #sirakūzai #knyga #skaitymas #skaitau #bookstagram
Load More... Follow on Instagram

Žymos

Alma Littera Balto Baltos lankos Biografija depresija Emocinis intelektas Grožinė literatūra Ilgas skaitinys Istorija Japonija JAV Jungtinė Karalystė Karas Keli pasakotojai Kitos knygos Klasika Laikas Lietuvių autoriai Magiškasis realizmas Meilė Menas Menas gyventi Motinystė Negrožinė literatūra Nieko rimto Niūri atmosfera Nobelis Plati geografija Politika Prancūzija Psichologija Romanas Santykiai Sofoklis Tobulėjimas Trumpas skaitinys Tyto alba tėvams Vaga Vaikams Vaikų psichologija Vienatvė Įkvėpimas Įtampa Šeimos istorija

Archyvai

This error message is only visible to WordPress admins

Error: There is no connected account for the user 5712882180 Feed will not update.

© 2017-2018 copyright perskaiciau.lt // All rights reserved