Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“

Abipusiu sutikimu yra vienos merginos istorija, papasakota žvelgiant atgal, jau suaugusios moters lūpomis. Šis vienas gyvenimas etapas čia kvestionuojamas platesniame kontekste. Ar 12-13 metų vaiko apsisprendimas įsitraukti į santykius su vyresniu vyru gali būti laikomas sutikimu? 

Gabrielis Matzneffas, gerai žinomas Prancūzijos rašytojas, šią istoriją jau yra publikavęs. Tiesa sakant jo grožinėse ir atsiminimų knygose aprašomos ir kitos aukos. Perskaičiusi Abipusiu sutikimu rodos pajutau saldų keršto skonį, lygiai tokį, kokį turėjo justi autorė, parašiusi ir į laisvę praleidusi savo įvykių versiją. Kad ir kaip bebūtų keista, perskaičius tokią skaudžią knygą, jos gale užplūsta palengvėjimo ir pasididžiavimo jausmai – kad istorija buvo pagaliau papasakota iš kitos barikadų pusės, autorė atgavo savo gyvenimo dalį, nuo kurios buvo ilgam atsiskyrusi. Kita gera naujiena, kad knyga sukėlė didžiulį atgarsį Prancūzijoje ir galbūt leis tikėtis svarbių pokyčių šalyje.

Dar beskaitydama puoliau tikrinti faktų – ar tikrai yra įmanoma, kad žmogus detaliai aprašęs nusikalstamą veiklą viešai publikuojamuose savo dienoraščiuose ne tik kad nebūtų patrauktas į baudžiąmąją atsakomybę, bet ir iki šių dienų būtų liaupsinamas literatūros pasaulio. Pasirodo gali. Laimei, šios knygos dėka tokia situacija greičiausiai ilgai nesitęs. 

    Abipusiu sutikimu neturėtų jūsų gąsdinti – žinau, nes pati nerimavau prieš knygą pradėdama. Vaikų (kad ir 13) išnaudojimo tema nėra labai patraukli. Tačiau knyga pasižymi labai unikalia įžvalga, koncentruojasi ties psichologiniais momentais ir vidiniais išgyvenimais. Tamsos, liūdesio ir teksto lengvumo bei šviesos tunelio gale pusiausvyra čia išlaikyta. Tai puikiai papasakota, stipri istorija, kurią verta išgirsti. 

„Juk rašydama tampi pagrindine savo Istorijos heroje. Istorijos, kuri pernelyg ilgai man nepriklausė.“

Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“

Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!