Pakelkit rankas, kas taip pat nelaukia rugsėjo! Ir ne tik dėl to, kad baigsis vasara, o ir dar vienos mažytės pabaigos, kai reikia po truputį pradėti atsiskyrimą ir išleisti vaiką į pasaulį. Mano vaikas pradeda lankyti darželį yra vienintelė šiai temai dedikuota knyga lietuvių kalba, kurią radau. Labai gaila, kad neturime ko nors panašaus labiau pritaikyto Lietuvos vaikams, nes ši knyga yra visų pirma skirta Vokietijos auditorijai, kur vaikai, kaip suprantu, darželį pradeda lankyti anksčiausiai trejų.

Būtent tai ir yra didžiausia šios knygos problema – sąlyginai didelis vaiko amžius. Knyga orientuota į vaikus, kurie jau puikiai šneka, gali įvardinti savo jausmus ir poreikius. Tuo tarpu pati autorės filosofija, saugaus prieraišumo akcentavimas ir labai jautrus požiūris į vaiko poreikius man labai patiko ir buvo artima. 

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, Stebuklingi metai pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąją dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais, kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums. 

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga. 

Didžiausias nusivylimas – Praktinis požiūris į ajurvedą visai nebuvo praktiškas. Slapčia tikėjausi, kad kažkas parašė knygą apie tai, kaip senovės Indijoje apie žmogaus sveikatą sukauptą informaciją integruoti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Deja, čia tik ta pati šimtmečiais nuo statistinio žmogaus gyvenimo būdo nutolusi ajurveda, su begale naujų sąvokų, procesų, bei kūno dalių pavadinimų sanskrito kalba. Gera žinia ta, kad nors mano protui vangiai sekėsi priimti šioje knygoje pateiktą informaciją, visvien atgaivinau primirštą tradiciją dieną pradėti prieš porą metų jogos pamokose išmoktu ryto pasveikinimu. Kartu atėjo įkvėpimas gerti daugiau vandens, valgyti sveiko maisto ir truputį anksčiau keltis.