Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį. 

Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“

Tai neeilinis, pirmą kartą 1967 m. išleistas kūrinys, kuriame slypi įdomus kontrastas. Man tai buvo viena gražiausių kada nors skaitytų knygų, o kartu ir viena nuobodžiausių. Kalbos grožis čia tiesiog nenusakomas, reikia atsiversti ir pamatyti savo akimis. Jei šis žmogus būtų rašęs grožinę literatūrą, ji greičiausiai būtų žinoma ir garbinama visame pasaulyje. Na, o Sakalas keleivis turiniu yra daugmaž laukinio gyvūno stebėjimo žurnalas. Autorius tą daro su labai didele pagarba, detalumu, aistra ir užsidegimu. Daug dėmesio čia skiriama gamtos jausmui ir jos aprašymams. 

Šios knygos skaitymas man priminė savotišką meditaciją. Jei kas nors ją skaitytų balsu, būtų puikus fonas atsipalaidavimui. Gali būti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Tai knyga, kuriai reikia ramaus proto ir atvirumo paprastam gamtos grožiui. 

„Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis.“

Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“