Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.

Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“

Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Skaityk literatūrą kaip profesorius mokytis kviečia, žinoma, būtent literatūros srityje išsilavinimą turintis dėstytojas. Tiesa, žiniomis jis dalinasi lengva ir smagią forma. Knyga sudaryta iš trumpučių skyrių, o kiekviename iš jų, savitas kampas ar aspektas, atsižvelgiant į kurį, galime vertinti literatūrą. Į sąrašą pakliūva oras, maistas, religiniai motyvai, ironija, smurtas, antikos mitai ir daugelis kitų temų. 

Perskaičiusi šią knygą lieku su mintimi, kad viskas literatūroje yra svarbu ir nėra aprašoma be reikalo. Visos detalės kažką byloja, susilieja į vientisą, giliau nei pagrindinis siužetas slypinčią, visumą. Skaityti tarp eilučių – daug patirties ir perskaitytų knygų stažo reikalaujantis užsiėmimas. Man, patiko, kad autorius nepamiršo akcentuoti, kad svarbiausia paieškose nepamiršti malonumo. Nesvarbu, ar esi paprastas skaitytojas, ar profesorius.