Tai knyga, kuri išsklaido nerimą, ir primena pirmojoje autorės knygoje išdėstytus principus. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra apie tai, kad vienoje šeimoje augančių vaikų ryšys priklauso nuo santykių su tėvais. Kylant konfliktams ar įtampai autorė visų pirma siūlo pagalvoti ar netrūkinėja jūsų ryšys su bent vienu iš mažųjų. Tai įsisąmoninti gali būti baugu – pasirodo darna šeimoje priklauso nuo jūsų dar labiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kita vertus, tai leidžia ir tam tikra prasme atsipalaiduoti supratus, kur slypi visų galimų problemų šaknys. 

Knygoje galima rasti patarimų, kurie naudingi dar laukiantis, vos gimus antrajam vaikui ir abiems jau gerokai paaugus. Bent man buvo labai svarbu suvokti jau dabar kas manęs laukia ir kaip kai kurioms problemoms reikėtų užbėgti už akių. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra labiau apie bendravimą ir psichologiją, nei praktinius dalykus. Ji yra apie tam tikrus vertybinius pagrindus, šeimos kultūrą ir atmosferą, kuri veikia kaip prevencija daugeliui konfliktų. Tai knyga, kurią perskaičius viskas atrodo paprasta ir užplūsta ramybė. 

Dar neseniai lietuviškų knygų tėvams skyrelis galėjo padėti tik laukiantis ir auginant vieną vaiką, o apie brolių ir seserų santykius ir antrąjį nėštumą informacijos teko ieškotis patiems. Antrasis kūdikis puikiai iliustruoja, kodėl ši patirtis daugeliui tėvų kitokia. Šalia nėštumo juk reikia prižiūrėti ir psichologiškai bei praktiškai šiam svarbiam įvykiui paruošti pirmagimį. 

Autorę Sarah Ockwell-Smith jau galbūt pažįstate, jei skaitėte Ramaus miego knygą. Tai empatijos ir ramybės kupinas kūrinys, kviečiantis tėvus susipažinti su mažų vaikų miego ypatumais ir mažiau stresuoti dėl dalykų, kurių tiesiog neįmanoma arba labai sunku pakeisti. Antrasis kūdikis taip pat alsuoja supratingumu, tačiau ši knyga kur kas praktiškesnė, labiau paremta asmeninę pačios autorės patirtimi auginant net keturis vieną po kito gimusius vaikus. 

Turiu pripažinti, kad ši knyga labiau orientuota į tuos, kurie antrojo ir kitų vaikų susilaukia mažesniu skirtumu (iki trijų metų). Nors šeimų pavyzdžiai įvairūs, tačiau daugiausia dėmesio čia praktiniams patarimams kaip išgyventi laikotarpį, kai pirmasis vaikas dar nekalba ir yra mažai savarankiškas. Kažkiek sau naudingos informacijos radau, tačiau ne tiek kiek tikėjausi. Nepaisant to, tokiu, kad daugeliui šeimų bus nepaprastai naudinga. 

Tikrai taip, aš labai noriu pasikalbėti apie šitą knygą, su visais kurie klausosi. Man ji buvo visiškas netikėtumas, atradimas ir didžiulis skaitymo malonumas. Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra gydytojos psichoterapeutės memuarai, kurie nepaprastai įdomiai pristato psichoterapijos reikšmę, naudą ir procesą. Kūrinys lengvai nutraukia paslapties šydą nuo to kas vyksta psichoterapeuto kabinete ir gal net plačiau – labai kasdieniška paverčia emocinės sveikatos temą. 

Kodėl šią knygą skaityti taip įdomu? Nes čia susiduria net kelios pasakojimo linijos. Lori Gottlieb visų pirma pasakoja savo asmeninę, klystkelių kupiną savirealizacijos ir karjeros kelio paieškos istoriją, kalba apie asmenines problemas. Visa tai ji supina su savo pacientų istorijomis, tuo ką jaučia ir mąsto bendraudama su jais. Ir galiausiai, atskleidžia savo patirtį, kuomet pati dėl skaudaus išsiskyrimo ima lankytis pas psichoterapeutą. Tokiu būdu turime beveik 360 laipsnių temos vaizdą. 

Turbūt įspūdingiausia yra skaitant stebėti procesą, kaip autorė ir jos pacientai veriasi prieš mūsų akis – pradėdami nuo ledkalnio viršūnės iki labai labai gilių suvokimų, žmogiškų universalių problemų, galiausiai tapdami iš tiesų nuoširdūs kalbėdami apie save. 

Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra tiesiog žmogiškumo ir nuoširdumo įsikūnijimas popieriuje. Lyg to nebūtų gana, parašyta labai šmaikščiu ir įtraukiančiu stiliumi. Šios knygos lengvumo ir gilumo dermė yra tiesiog nuostabi. 

Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.