Perskaičiusi Aušros pažadą truputį likau lyg ant ledo – šiame autobiografiniame romane pasakojimas baigiasi maždaug ties II pasauliniu karu. O sužinoti kaip rašytojo gyvenimas klostėsi toliau juk be galo smalsu. Laimei, neseniai į lietuvių kalbą buvo išversta dar 1987 m. parašyta Romainas Gary biografija, kuri padėjo iki galo sudėlioti rašytojo gyvenimo mozaiką.

Reikia pripažinti, kad skaityti autobiografiją yra žymiai maloniau nei biografiją. Po rašytojo išmone pagražinto Aušros pažado, kito žmogaus kūrinys, kad ir kaip profesionaliai parašytas – lyg maistas be prieskonių. Skaičiau ir galvojau, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Dominique Bona taip detaliai sudėlioti Romaino Gary gyvenimo kelią. Tačiau, kartu svajojau, kad būtų įmanoma sužinoti ne tik faktus, bet ir daugiau apie tai, kas už jų slypi. Negalėčiau pasakyti, kad kūrinys atsakė į visus klausimus, kuriuos kelia spalvingas ir prieštaringas rašytojo gyvenimas, galbūt tik sukūrė aiškią struktūrą, rėmą ir lentynėles, į kurias vėliau dėliosiu tolimesnės pažinties su rašytojo kūryba rezultatus. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai.