Tikrai taip, aš labai noriu pasikalbėti apie šitą knygą, su visais kurie klausosi. Man ji buvo visiškas netikėtumas, atradimas ir didžiulis skaitymo malonumas. Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra gydytojos psichoterapeutės memuarai, kurie nepaprastai įdomiai pristato psichoterapijos reikšmę, naudą ir procesą. Kūrinys lengvai nutraukia paslapties šydą nuo to kas vyksta psichoterapeuto kabinete ir gal net plačiau – labai kasdieniška paverčia emocinės sveikatos temą. 

Kodėl šią knygą skaityti taip įdomu? Nes čia susiduria net kelios pasakojimo linijos. Lori Gottlieb visų pirma pasakoja savo asmeninę, klystkelių kupiną savirealizacijos ir karjeros kelio paieškos istoriją, kalba apie asmenines problemas. Visa tai ji supina su savo pacientų istorijomis, tuo ką jaučia ir mąsto bendraudama su jais. Ir galiausiai, atskleidžia savo patirtį, kuomet pati dėl skaudaus išsiskyrimo ima lankytis pas psichoterapeutą. Tokiu būdu turime beveik 360 laipsnių temos vaizdą. 

Turbūt įspūdingiausia yra skaitant stebėti procesą, kaip autorė ir jos pacientai veriasi prieš mūsų akis – pradėdami nuo ledkalnio viršūnės iki labai labai gilių suvokimų, žmogiškų universalių problemų, galiausiai tapdami iš tiesų nuoširdūs kalbėdami apie save. 

Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra tiesiog žmogiškumo ir nuoširdumo įsikūnijimas popieriuje. Lyg to nebūtų gana, parašyta labai šmaikščiu ir įtraukiančiu stiliumi. Šios knygos lengvumo ir gilumo dermė yra tiesiog nuostabi. 

Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip.