Prieš pradėdama skaityti šią knygą, palyginau ją su Madeline Miller Kirke, o pasirodo, daugiau panašumų galima rasti Achilo giesmė. Na, vadinti šias knygas panašiomis, yra per švelnus išsireiškimas. Mergelių tyla pasakoja apie tą patį Trojos karą, didžioji dalis siužeto kartojasi, o Achilas ir Patroklas čia yra ne ką mažiau svarbūs veikėjai. Visgi šio kūrinio centre – Briseidė, belaisvė iš Trojos atitekusi Achilui kaip daiktas, apdovanojimas, karo trofėjus. Knygos išskirtinumas – pasakojimo perspektyva moters, kuri tarsi lieka viso svarbiausio, epuose apdainuoto veiksmo paraštėse, akimis. 

Suprantu, kodėl kalbant apie šią knygą sakoma, kad ji kaip niekad aktuali. Gal atrodo, kaip švelnus epas, ar meilės istorijatačiau ji tikroviška ir žiauri. Knygoje daug kančios, moterų gyvenimo graikų stovykloje aprašymų. Čia jos susiduria su nuvertinimu, galima sakyti sudaiktinimu, fizine ir seksualine prievarta. Norėtųsi, kad tai liktų tik Iliadoje, tačiau žiauri Rusijos karo Ukrainoje realybė rodo ką kitą. 

Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį. 

Rašau šią apžvalgą vykstant karui Ukrainoje. Nežinau kada ją paskelbsiu ir ar paskelbsiu apskritai. Nesuvokiamos agresijos akivaizdoje visa kasdienė veikla ir knygų aprašymai atrodo netekę prasmės. Metropolis: miesto istorija nuo senovės iki šiandien buvo paskutinė knyga skaityta dar tuomet, regis kitais laikais, kitame pasaulyje, kai taika atrodė dar savaime suprantamas dalykas. Taip atrodė ir autoriui. 

Skaičiau skyrių apie Varšuvą, kuri II Pasaulinio karo metu galima sakyti buvo subombarduota iki pamatų, vos keli procentai miesto pastatų išliko. Bet kam skaitant turėtų būti aišku, kad pasaulis turėjo pasimokyti ir niekuomet negrįžti į tokią beprotišką būklę kaip karas ir miestų bei civilizacijos griovimas. Deja, taip neatrodo didžiausiam šių laikų bepročiui putinui. Skyrius apie Varšuvą labiausiai įstrigo. Vieną dieną tai beveik 100 metų senumo įvykiai, kitą – realybė Ukrainoje. 

„Miestas tuo pat metu yra ir utopija, ir distopija.“

Kokia stipri trečioji knyga! Tiesa sakant net ir pirmosios dvi, perskaitytos anksčiau man dabar patinka kur kas labiau. Karnos kraitis sudėliojo viską į vietas, įprasmino ir užbaigė formuoti ir taip stiprius knygos personažus. Mano pirminis skeptiškumas Dinos knygų ir šios šeimos sagos atžvilgiu yra įveiktas.

Karna, Dinos anūkė, kažkuo panaši, tačiau kitokia. Stipri mažoji teisėja, kuriai pamažu atskleidžiamos visos Rensneso gyventojų paslaptys. Savo stebėtojos ir suaugusiųjų vertintojos pozicija ji man šiek tiek priminė Elena Ferrante Melagingas suaugusiųjų gyvenimas. Karnos kraitis yra šiek tiek apie tai, kaip paauglė patiria dvigubus suaugusiųjų standartus, realaus gyvenimo prieštarą krikščionybės dogmoms, jautriai reaguoja į bet kokias melo apraiškas. Man buvo įdomu, tiek psichologine prasme, tiek dėl visų siužeto posūkių, tiek dėl labai savitos diniškos atmosferos. 

„Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kurendavosi krosnis. Tai atsitikdavo kai to mažiausiai tikėdavaisi.“