Seniai nebuvau skaičiusi kažko panašaus – knygos kuri man duotų tiek daug – minčių, atsakymų ir naujų klausimų. Homo Deus buvo lyg pokalbis, kurio seniai ilgėjausi – apie religiją ir dvasingumą, žmogaus prigimtį, būties prasmę, protą ir sąmonę, ateities galimybes ir perspektyvas. Ir nors vietomis atrodė tiesiog genialu, vietomis norėjosi piktai prieštarauti, knygos vertė yra neginčytina.

Ir jei anksčiau galvojau, kad Sapiens yra žodžių magijos apraiška – sudėti esminius žmonijos istorijos akcentus į vieną kūrinį, Homo Deus nustebino dar labiau. Šios knygos puslapiuose karaliauja ne istorija, o filosofinės idėjos, mokslo ir religijos konflikto tema, ir apskritai, rodos kvestijonuojama viskas, kuo įprasta tikėti ir kaip suvokti pasaulį. Aš nenoriu be reikalo dramatizuoti, bet esu beveik užtikrinta, kad perskaitę šią knygą, jūs būsite jau šiek tik kitas žmogus. 

Tai yra Ž. Ž. Ruso mintis, kurią eidamas per gyvenimą kontempliuoja pagrindinis romano veikėjas ir kuri, manau, nemažai pasako apie patį kūrinį bei kokio pobūdžio filosofiniai pamąstymai čia vyrauja. Amžinybės fjordo pranašai savyje talpina labai daug. Visų pirma – beveik visą pastoriaus Morteno Falko gyvenimą. O jo fone – Danijos ir Grenlandijos istorija, gyvas to meto miesto ir kolonijų vaizdas, kultūrų susidūrimas, religiniai ir filosofiniai klausimai, šiek tiek humoro ir absurdiškų situacijų, nuotykių, banginių medžioklės, gaisrų ir kitų liūdnų nutikimų.

Pagrindinis veikėjas labai prieštaringas – rodos norisi jo nemėgti. Dėl atsainaus požiūrio į gyvenimą ir atsakomybės trūkumo jis dažnai tampa problemų kitiems priežastimi. Kita vertus, jo nuoširdumas, atvirumas sau, abejojimas viskuo ir prasmės paieškos kažkuo patrauklūs. Na, o stipriausia dalis knygoje sakyčiau yra gyvas istorinis kontekstas. Viskas čia labai ryšku ir tikroviška, šaltis, badas, purvas, žmonių gerumas ir žiaurumas. Tai tikrai nėra labai patogi ar graži knyga. Bet tikrai verta jai skirto laiko.

Oho! Prižiūrėtojas ne šiaip knyga, o tiesiog devynios viename. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję?

Šioje knygoje visko labai daug ir manau ji yra viena tų, tiesiog kviečiančių skaityti dar kartą. Personažai be galo stiprūs, istorijos prikausto dėmesį, kultūrinis ir istorinis kontekstas labai įdomus ir plečiantis akiratį. 

Studijuodama įsiminiau žodžius – istorija nėra mokslas apie praeitį, kaip daugeliui atrodo. Istorija yra mokslas apie tai, kas aktualu šiandien. Taip ir su šia knyga. Nors Dezinformacija ir pasakoja apie šaltojo karo laikotarpį, tokie klausimai kaip kas yra dezinformacija, kuo ji skiriasi nuo melagingos informacijos ar netikrų žinių yra aktualūs ir dabar. Juk mes čia, Lietuvoje, puikiai žinome, kad didžiosios kaimynės pokyčiai modernios valstybės link yra minimalūs ir neva demokratija vis dar veikia labai panašiais metodais.

Dezinformacija yra parašyta bendromis JAV istoriko ir buvusio Rumunijos saugumo karininko jėgomis. Knyga man lyg ir patiko, bet paskutiniai skyriai pasirodė labai politiški ir smarkiai respublikoniški. Gana kraštutinės autoriaus pažiūros man buvo šaukštas deguto ir privertė dar kritiškiau įvertinti tai ką perskaičiau.