Aš oficialiai galiu pripažinti, kad tai yra pirma knyga, kuri mane prajuokino jau skaitant turinį. Autoriaus įžvalgos apie Lietuvą ir lietuvius yra tiesiog stulbinamai taiklios ir juokingos. Tiesiog negaliu patikėti, kad gali būti įmanoma taip perkasti šalies ir jos gyventojų esmę vos per penkis gyvenimo joje metus. Visgi, nors pradžia buvo tikrai daug žadanti, skaitant toliau nors ir nebuvo labai blogai, bet nebuvo ir visai liuks. Iš esmės aš taip ir likau iki galo nesupratusi apie ką iš tiesų ši knyga – man pasirodė, kad esmė liko kažkur išsibarsčiusi, pritrūko vientisumo. Trumpai apibendrinant Labai blogai arba liuks galėčiau pavadinti taip – mokslinis darbas su stand up’o elementais. 

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent Gerieji žmonės, o šįkart kone analogišką kūrinį – Stebuklas. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man Stebuklas buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga. 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.

Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.