Tai yra viena tų knygų, po kurios perskaitymo reikia emocinės reabilitacijos. Kažkokiu būdu pailsėti nuo skaitymo ar bent nuo grožinės literatūros. Neleisk man išeiti tave panardina į labai specifinius apmąstymus ir emocinę būseną, galima sakyti į atskirą pasaulį ir tuomet kurį laiką į jį nesinori nieko įsileisti.

Neleisk man išeiti labai įdomi dviem pjūviais. Vienas yra toks savotiškas labai subtiliai išreikštas jaunų žmonių meilės trikampis. Kitas – visas tas distopinis pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. Nuo mums pažįstamo jis skiriasi ne tiek ir daug, bet vienas skirtumas yra ir
jis esminis. Visą knygą tiesiog bandai sugerti detales ir perprasti to pasaulio taisykles. Taigi smalsumas kurstomas kelias lygmenimis ir skaitymo malonumas, galima sakyti, dvigubas.

Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.

Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.