Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Prisieškojau kažko lengvo ir linksmo – ačiū, tikiuosi niekad daugiau. Tiesą pasakius esu siaubingai suklaidinta viršelio (pati kalta, aišku). Jis man priminė animacinio filmuko personažę Dariją, jei dar tokią prisimenat. Galvoje iš karto kilo asociacija – gal bus lengvas kūrinys, bet tikrai modernus, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas. Galų gale bent kažkiek inteletualus. O varge, kaip aš suklydau.

Ši knyga tikras oksimoronas – ji apie nuoširdumo projektą (originalo pavadinimas yra the authenticity project), bet juo man čia net nekvepėjo. Pradedant pačiu turiniu, baigiant autorės darbu bandant kurti personažų portretus ir siužetą. Personažai tokie paviršutiniški, nenuoseklūs, taip pat kaip ir jų reakcijos. Viskas, atrodo, šimtus kartų girdėta, be didelės atrankos tiesiog sukimšta į vieną knygą. Viena iš pagrindinių veikėjų yra Monika, turinti savo kavinę, svajojanti apie santuoką ir vaikus bei labai mėgstanti tvarkytis. Aha, ir man kai ką primena. 

Subtilumo meistras smogia dar sykį. Šį kartą tai istorija apie santykius, atleidimą, meną nugyventi kartu ilgus metus. Tačiau visa tai tik vienas iš daugybės sluoksnių. Palaidotas milžinas kartu yra apie istorinę atmintį, konfliktų ciklą, susitaikymą. Skaičiau apie Angliją ir karaliaus Arturo laikus, tačiau kartu galvojau ir apie Ruandą ar Bosnijoją ir Hercegoviną ar kitas dar neseniai masines žudynes ir tautinę nesantaiką patyrusias šalis bei tai, kaip visiems su tuo galiausiai reikia gyventi. Užmiršti, susitaikyti, atleisti, keršyti?

Turbūt daugeliui smalsu – kaip Palaidotas milžinas atrodo kitų rašytojo kūrinių kontekste. Na, galiu pasakyti, kad jis ir kitoks, o tuo pačiu ir panašus į pirmtakus. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad tai kažkas kardinaliai kito – fantastiško ir magiško. Ir tik vėliau, palengva ima lįsti temos, braižas ir veikėjų dialogai, kuomet jau negali supainioti – čia rašo K. Ishiguro. Jo arkliukas – atminties tema, šį kartą užgulta magiškos užmaršties miglos ir yra visai visai kitokia. Nežinau kodėl, bet norisi lyginti su Meistras ir Margarita. Žinau, kad knyga buvo įspūdinga, joje slypi daugybė simbolių ir prasmių. Ne viską supratau, todėl verta skaityti dar ne kartą. 

Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”. 

Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo.