Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.

Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Mirtis yra nelengva tema, bet George Saunders pavyko puikiai. Linkolnas bardo yra knyga, kurią pavadinčiau novatoriška. Bent man niekuomet panašaus iki šiol neteko skaityti. Kaip bardo budistiniuose raštuose yra tarpinė būsena tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, taip ši knyga yra biografinio ir grožinio kūrinio sintezė, kažkas per vidurį tarp kroniką primenančio teksto ir literatūrinės kalbos.