Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga. 

Tai knyga, kurią galima vadinti šiokia tokia literatūrine įžymybe. Ji dažnai puikuojasi įvairiuose sąrašuose, vadinama naująja klasika, pagal ją yra pastatytas to paties pavadinimo filmas. Knygų vagilė yra istorija apie mergaitę, karą, Vokietiją, nacius, žydus, mirtį, labai gerą tėtį ir draugą, akordeoną ir didžiulę meilę knygoms. Toks eklektiškas rinkinukas, tačiau puikus rezultatas. Labiausiai šią knygą man norisi lyginti su filmu Zuikis Džodžo. Čia ta pati linksma ironija dera su sunkiomis temomis, o karas, holokaustas pateiktas vaikų akimis nušvinta vėlgi visai kitokioje šviesoje. 

Jei ir jūs kurį laiką apžiūrinėjate šią knygą – raginu imti ir skaityti. Tinka ir paaugliams ir netgi vasarai. Liūdesys ir šviesa čia gražiai dera tarpusavyje. 

Karbidas yra istorija apie svajoklį, idealistą, na ir šiek tiek ekscentrišką bei svaigiųjų gėrimų nevengiantį istorijos mokytoją, kuriam kyla idėja. Draugų kontrabandininkų padedamas jis sumąsto planą, kaip Ukrainos žmonės pagaliau galėtų eurointegruotis ir patekti į Europą. Jeigu skaitydami Rimanto Kmitos Pietinia Kronikas kikenote, greičiausiai liksite sužavėti ir šios knygos. Šis kūrinys panašiai persmelktas laukinių 90-tųjų nuotaikos ir nuotykių, susijusių su kontrabanda bei pastangomis praturtėti sunkumų patiriančioje šalyje. 

Knygoje gražiai dera absurdiškas humoras ir labai liūdnas idealizmo, naivumo ir pragmatiško požiūrio susidūrimas. Karbidas leidžia užčiuopti ukrainiečių nenuilstantį siekį tapti Europos bendruomenės dalimi ir kaip tam trukdo įsišaknijusi korupcija. Labai daugiaprasmiška ir maloniai nustebinusi knyga. 

Tai knyga, kuri primena vieną svarbiausių dalykų gyvenime – svarbiausia požiūris. Tie patys dalykai, lygiai tas pats gyvenimas gali atrodyti visiškai kitaip, priklausomai nuo vertinančio žvilgsnio. Vidurnakčio biblioteka nukelia į mistinę, simbolinę vietą, kur lentynose guli visi įmanomi mūsų gyvenimai, kurių scenarijai kinta priklausomai nuo pasirinkimų. Ir tikrai buvo smalsu, kartu su pagrindine veikėja Nora kišti nosį į įvairias to paties gyvenimo versijas, kuriuos diktuoja vis kiti sprendimai ir praleistų galimybių ištaisymas. 

Bet. Per dažnai šią knygą skaitydama kartojau sau “na jau” ir “kur gi ne”, galėjo autorius truputį originaliau su tom neišsemiamom galimybėmis pažaisti, o ir psichologine prasme knyga labai jau iš supaprastintos pozicijos žvelgia. Nepaisant to, Vidurnakčio biblioteka yra jauki, kaip tas jau kelis kartus per Kalėdas matytas filmas. Suprantu, kodėl žmonės pasiduoda jos žavesiui ir kokią žinutę čia atranda.