Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Mirtis yra nelengva tema, bet George Saunders pavyko puikiai. Linkolnas bardo yra knyga, kurią pavadinčiau novatoriška. Bent man niekuomet panašaus iki šiol neteko skaityti. Kaip bardo budistiniuose raštuose yra tarpinė būsena tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, taip ši knyga yra biografinio ir grožinio kūrinio sintezė, kažkas per vidurį tarp kroniką primenančio teksto ir literatūrinės kalbos. 

Man labai retai kada kyla noras skaityti knygą antrą kartą. O jei ir kyla, jis labai greitai būna užgožiamas minties, kad dar tiek daug puikių kūrinių laukia savo eilės. Bet šiuo atveju yra kitaip. Šią knygą skaitysiu antrą kartą pati ir rekomenduosiu visiems pažįstamiems. Prieraišumo laisvė yra ne tik plonytė, bet ir dar ir stambių šriftu parašyta – daug laiko tikrai neatims, o efektas stulbinantis. Pasakysiu drąsiai – net jei skaitote retai ir per metus įveikiate vos vieną knygą – tebūnie tai būna ši.