Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna. 

Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą? 

Olivija Kiteridž tikrai nėra teigiamas personažas. Įspėju, jei to tikėjotės. Tai romanas apie labai komplikuotą asmenybę, gyvenančią mažame JAV miestelyje, ilgametėje santuokoje. Olivija apie save pasakoja nedaug, didžiąją dalimi tą daro kiti istorijos herojai. Knyga talpina 13 trumpų pasakojimų, kurie, tarsi dėlionės fragmentai, leidžia suvokti pilną asmenybės paveikslą. Vienuose iš jų Olivija tarsi nereikšminga statistė, kituose – pirmaplanė aktorė. 

Kokia Olivija vienu sakiniu? Empatiška, jautri, kartu labai tvirta, mylinti, tačiau aplink save sėjanti daug skausmo. Olivija Kiteridž yra ne tik apie vieną moterį, bet ir apie santuoką, šeimą, skausmingus tėvų ir vaikų santykius, ilgesį, vienatvę. Pažadu, kad baigę skaityti užduosite sau ne vieną ir ne du rimtus klausimus. 

„Jai nepatiko būti vienai. Dar labiau jai nepatiko būti tarp žmonių.“

Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau.