Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją. 

Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui. 

Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net  prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui.