Prašau, pasirūpink mama

Tai Pietų Korėjos rašytojos kūrinys, nukeliantis skaitytoją į daugeliu prasmių mums tolimą kraštą. Nepaisant to, skaitydama šią knygą aš nuolat galvojau apie lietuviškas močiutes. Būtent apie jas, o ne mamas. Nes tas joms būdingas besąlyginis pasiaukojimas, gyvenimas dėl kitų (dažniausiai vaikų), visiškai apleidžiant savuosius poreikius ir yra aprašomas šioje knygoje. Prašau, pasirūpink mama vaizduojama motinystės samprata niekuo nebėra susijusi su šiandieniniu suvokimu. Dabar mes, bent norėčiau taip manyti, nebeidealizuojame pasiaukojimo, ieškome balanso, suprantame kaip svarbu visų pirma “kaukę užsidėti pačiam”.

Tuo tarpu Prašau, pasirūpink mama yra iš kelių perspektyvų sudeliotas paveikslas žmogaus, mačiusio karo siaubus ir nepriteklius, iš gyvenimo nieko nereikalaujančio, bet besidžiaugiančio jo dovanomis, savo dienos neįsivaizduojančio be nuolatinio darbo ir sunkumų, nežinančio sąvokos poilsis ir laikas sau. Žiūrint į šį paveikslą kyla keistas atmetimo ir prielankumo, gailesčio ir pykčio jausmų mišinys. Tokie kontraversiški veikėjai ir istorijos, priverčiančios iš naujo susidelioti savojo požiūrio taškus, man visuomet yra geros knygos pavyzdys. 

Mama dingsta

Pačioje kūrinio pradžioje sužinome, kad mama dingsta ir apie ją ima mąstyti jos vaikai. Knygą sudaro keturi stambūs skyriai, kiekviename iš jų keičiasi pasakotojo perspektyva. Rašymo stilius nėra pats lengviausias, pasakojimas šokinėja iš dabarties į praeitį ir pamažu iš vaikų atsiminimų dėliojasi gan skurdus mamos asmenybės paveikslas. Taip yra todėl, kad po truputį ima aiškėti kiek stebėtinai mažai apie ją iš tiesų žino šeimos nariai.

Prašau, pasirūpink mama didžiąją dalimi parašyta antrąja nuosaka, kas visuomet mane nustebina ir žavi. Turiu įspėti, kad tekstas pilnas pirmą kartą girdėtų pavadinimų, buities aprašymų. Tai yra savotiškai įdomu, nes daugelis dalykų ir aprašytų procesų ar kultūrinių elementų mūsų kraštams yra visai nepažįstami. Tačiau kartu tai suteikia ir apkrovos jausmą, nes juk visvien tų keistų ingridientų ir buities rakandų pavadinimų po vieno paminėjimo nėra galimybių atsiminti.

Pavėluotas suvokimas

Turbūt svarbiausia šios knygos tema yra tai, kas labai būdinga žmogiškajai prigimčiai – tai ką turime vertiname tik praradę. Tam tikri įvykiai gali pažadinti suvokimą kasdien būti dėkingais už savo sveikatą ar supančius žmones, bet tai dažniausiai ilgai netrunka. Šios knygos didžiausia vertė ta, kad ji geba supurtyti, priversti susimąstyti, naujai įvertinti savo aplinką ir mylimiausius žmones. Ar paklausėme visko ko norėjome, ar už viską padekojome, ar nesielgiame taip, tarsi laikas būtų begalinis? Tokio pobūdžio apmąstymai nėra patys maloniausi, bet naudingi.

Motinystės auka

Šiaip jau motinystės, kaip verksmingos aukos motyvas man nepatinka, tačiau šiame kūrinyje neužkliuvo. Galbūt todėl, kad pateiktas rytietiškai subtiliai, nebanaliai ir neherojizuotai. Viena vertus kaip ir sunku tapatintis su motina, kuri nevengia prieš vaikus pakelti rankos, išskiria mylimiausius šeimoje, taip pat galbūt naudoja psichologinį smurtą manipuliuodama vaikų jausmaus. Kita vertus, jauti jos pasiaukojimą, visišką savęs išsižadėjimą, pro šaltą fasadą prasiveržiančius meilės protrūkius ir gerklėje po truputį ima strigti gumulas. Ypač kai supranti kokia nesuprasta ir iki galo neįvertinta yra jos auka. Prašau, pasirūpink mama, sukelia prieštaringų jausmų sumaištį, duoda daug peno apmąstymams ir, be abejonės, įžiebia norą paskambinti savajai mamai.

Kodėl skaityti? Dėl supurtančio efekto – vertinti artimus žmones dabar, netaupant ateičiai gražių žodžių ir padėkų, nesielgti taip, tarsi laikas būtų begalinis. Taip pat dėl gyvai perteikto, mums egzotiško Pietų Korėjos konteksto – maisto, švenčių, papročių. Man patiko iš keturių perspektyvų gražiai į vieną susiliejanti pasakojimo forma.

Kodėl neskaityti? Dėl perspausto motinystės kaip aukos motyvo, kas turbūt ir yra vienintelė kūrinio idėja. Taip pat nuolat juntamos slogios atmosferos.

Share: