Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys. 

Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga. 

Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Italo Calvino, kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? Nors pažintį su autoriumi pradėjau nuo netradicinės knygos, likau sužavėta. Markovaldas yra 20 apsakymų rinkinys, o taip pat – pagrindinio herojaus – paprasto, naivaus, neturtingo, kvailoko ir nuolat į absurdiškas situacijas patenkančio – vardas. Jei gerai pamenu, Pavilijono knygų savaitgalio ir knygos pristatymo metu, buvo užsiminta, kad knyga iš pradžių turėjo būti skirta vaikams. Tačiau ne veltui tapo platesnei audoitorijai skirtu kūriniu. Paprastučiai, trumpi ir lengvi, situacijų komediją ir vaikų literatūrą primenantys etiudai byloja gyvenimiškas tiesas ir padeda labai jautriu žvilgsniu pažvelgti į autoriaus piešiamą ir mus supantį pasaulį.

Beje, labai gražiai Italo Calvino kūrybą apibendrina knygos gale pateikta jo paties citata: 

“Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir kalbos“. 

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų.