Markovaldas

Italo Calvino, kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? Nors pažintį su autoriumi pradėjau nuo netradicinės knygos, likau sužavėta. Markovaldas yra 20 apsakymų rinkinys, o taip pat – pagrindinio herojaus – paprasto, naivaus, neturtingo, kvailoko ir nuolat į absurdiškas situacijas patenkančio – vardas. Jei gerai pamenu, Pavilijono knygų savaitgalio ir knygos pristatymo metu, buvo užsiminta, kad knyga iš pradžių turėjo būti skirta vaikams. Tačiau ne veltui tapo platesnei audoitorijai skirtu kūriniu. Paprastučiai, trumpi ir lengvi, situacijų komediją ir vaikų literatūrą primenantys etiudai byloja gyvenimiškas tiesas ir padeda labai jautriu žvilgsniu pažvelgti į autoriaus piešiamą ir mus supantį pasaulį.

Beje, labai gražiai Italo Calvino kūrybą apibendrina knygos gale pateikta jo paties citata: 

“Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir kalbos“. 

Metų laikai 

Italo Calvino šioje knygoje man primena ispanišką XX a. Donelaitį. Metų laikai šiame kūrinyje užima labai svarbią vietą. 20 pasakojimų yra paeiliui skiriami kiekvienam metų laikui. Taip skaitant palengva įtraukia į nesibaigiančio metų rato ir pasikartojimų ciklą. Markovaldo gyvenime kartojasi tie patys dalykai – darbas už menką atlygį, didelės šeimos nepriteklius ir žmonos skundai. Tačiau keikviename pasakojame matome jį atrandantį kažką netikėto kasdienybėje. Tai, ką, regis, tik svajokliška akis tegali išvysti. 

Dar vienas donelaitiškas bruožas – gamtos ilgesys. Markovaldas yra apie gyvenimą mieste, kas buvo vienintelė ir neišvengiama išeitis darbininkų klasės atstovui. Tačiau kartu puikiai apibūdina ilgesį būtybės, kuri sutverta būti gamtos dalimi ir jaučiasi žiauriai nuo jos atskirta ir tarsi ištremta.

Miesto atmosfera ir jausmas 

Markovaldas yra ne tik pozityvumo dozė, bet ir duoklė gražaus literatūriško teksto gerbėjams. Kiekvienas trumpas apsakymas prasideda atmosferą kuriančiu aprašymu, pastraipa ar dviem. Visas 20 norėčiau pacituoti, bet žemiau paliksiu tik vieną. Italo Calvino vos daugiau nei 100 puslapių knyga pilna neįtikėtinos įžvalgos ir pastabumo, lengvo, bet itin jautraus teksto. 

„Šaltis keliauja po pasaulį šimtais pavidalų ir formų: skuodžia jūromis tarsi laukinių žirgų kaimenė, leidžiasi ant laukų ir skėrių būrys, lyg peilio ašmenimis raižo miestų gatves ir skverbiasi pro nekurenamų namų plyšius.“

Kodėl skaityti? Nes tai yra lengva, graži, o kartu prasminga knyga, kurios puslapiai tiesiog ištirpsta rankose. Tai pasakojimas apie kiekvieną svajoklį, įkalintą skurdžios kasdienybės spąstuose ir kūrybingas šmaikščias pastangas iš jos išsiveržti. 

Kodėl neskaityti? Istorijos skaitant paviršiumi gali pasirodyti kvailokos, niekur nevedančios, kartais netgi be padorios pabaigos – lyg komedijoje, kur veiksmas nutrūksta veikėjui patekus į juokingiausią ir nepatogiausią situaciją. 

Share: