Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Tai graži ir magiška armėniška pasaka, pilna gerumo, naivumo ir liūdesio. Iš dangaus nukrito trys obuoliai tiesiog užtvindo vardais ir įvykiais besirutuliojnačiais mažame ir užmirštama Armėnijos kaime. Čia susipažįstame su visa, ne itin gausia miestelio bendruomene ir jų šeimų istorijomis. Visko labai daug, tačiau gausa neerzina, veikiau susilieja į labai gražų santykių ir istorijų tinklą. 

Skaitydama šią knygą galvojau apie daug literatūrinių paralelių ir nuolat norėjau lyginti. Bendras jausmas – lyg Šimtas metų vienatvės. Miestelis ir jo gyventojų istorijos karo metu – beveik Praamžiai ir kiti laikai. Egzotiškų patiekalų vardinimas ir gyvi buities vaizdai – beveik kaip Pietų Korėjos autorės Prašau pasirūpink mama ir Ri Džinė. Ritmas, humoro jausmas ir personažai – galvoje nuolat iškildavo Lazario moterys

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – savita viso to versija, vaizdingas tekstas ir įtraukianti giminės istorija. 

Istorijos širdis – kaimas 

Kaimelis kalnuose, atrodo, yra šio pasakojimo šerdis. Rašytoja akcentuoja kiekvienos šeimos atsikėlimo į jį istoriją, kuri tampa susijusi su giminės vardu. Taip pat čia labai skausmingai priimamas išvykimas, kuris dažnai prilygsta mirčiai. Vietovė iš tiesų merdėja, kadangi po karo čia drastiškai sumažėja jaunų žmonių. Dabarties veiksmas knygoje rutuliojasi “senių” bendruomenėje, kur visi turi savo vaidmenį ir sudaro tam tikrą simbiozę. Knyga, man regis, siunčia labai stiprią žinutę, kad nepaisant visko, žmogus visuomet yra ta vieta, kurioje gimė ir užaugo, net jei fiziškai tą vietą palieka. 

Gėris ir blogis

Nors Iš dangaus nukrito trys obuoliai apima daug skirtingų likimų, centrinė figūra čia, visgi, yra Anatolija ir jos giminės istorija. Pačioje knygos pradžioje, būdama 58 metų ji susiruošia mirti ir stoiškai laukia to, kas turėtų nutikti. Anatolija yra lyg savotiška princesė pasakoje – gerumo, pasiaukojimo ir kantrybės simbolis. Nesu tikra, bet tai galėtų būti tam tikras armėniško charakterio idealas. Iš tiesų, didžioji knygos veikėjų dalis primena pasakų herojus – didžiąja dalimi todėl, kad yra tik labai geri arba blogi. Nors kūrinyje daug skausmo ir nelaimių, autorei pavyksta viską apglėbti švelnumu ir gerumu, sukurti gyvą pasakojimą, nuo kurio sunku atsitraukti. 

Beje, pridedu įspėjimą. Jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant knygos nugarėlės – sugadinsite sau skaitymo malonumą. Taip pat, bent man, buvo maloni staigmena, šalia pagrindinės istorijos rasti ir keletą rašytojos apsakymų. 

Kodėl skaityti? Jei mėgstate magiškąjį realizmą, šeimų istorijas, gražų tekstą ir norėtumėte pasinerti į gyvai aprašytą armėnišką kultūrą ir buitį. 

Kodėl neskaityti? Nes ši knyga – lyg pasaka, todėl ir jos personažai ir aprašomi įvykiai labai stipriai kraštutiniai – labai geri arba labai blogi, o taip pat – naivūs. 

Share: