Komandoro nužudymas

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę. 

Keistai normali knyga

Murakami kūrybos kontekste Komandoro nužudymas man pasirodė labai normali knyga. Didžiąją kūrinio dalį net nevyksta nieko per daug keisto. Aišku, keisti murakamiški nutikimai ir veikėjai galiausiai pasirodo, bet tikrai ne taip greitai kaip būtų galima tikėtis.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Tebesedėdamas ant taburetės rudens prietemoje jutau, kaip manyje pamažu vyksta virsmas - lyg visas mano kūnas birėtų į dalis ir pamažu susidėliotų iš naujo, kita tvarka. Bet kodėl tai vyksta būtent čia, būtent dabar?

Pats rašymo stilius man pasirodė kažkuo kitoks – paprastesnis ir elegantiškesnis. Kaip ir minėjau, ne tik turiniu, bet ir rašymo stiliumi Komandoro nužudymas man priminė neseniai skaitytą Kazuo Ishiguro kūrinį.

Man galvojant ką ir kaip pasakyti, visur aplink nugulė tyluma - tokia gili, kad, atrodo, galėjai girdėti, kaip teka laikas.
Didžiojo Getsbio interpretacija

Komandoro nužudymas turi nemažai tiesioginių ir netiesioginių sąsajų su kitais kūriniais. Turbūt ne šiaip sau šioj knygoje daug kartų minima Alisa stebuklų šalyje. Viena šios knygos temų yra realybės ir fantazijos santykis, trapi riba tarp šių dviejų.

Taip ir yra gyvenime dažnai nebežinai, kur riba tarp tikrovės ir fantazijos. Atrodo, kad ji tai atsiranda, tai išnyksta ir vis pasislenka. Kaip demarkacine linija, kuri pati persikelia, kur tądien jai užsinori. Būtina atidžiai sekti, kas vyksta, kitaip imsi nebesuprasti, kurioje pusėje pats esi.

Kita ryški asociacija – Didysis Getsbis. Kai kurie siužetą fragmentai ir veikėjai smarkiai primena garsųjį Fitzgeraldo kūrinį. Tad šio klasiko fanai turės papildomą paskatą rinktis Komandoro nužudymas. Kaip atrodytų Didysis Getsbis, jie jį perrašytų Murakami? Aš įtariu, kad iš čia kyla ir teksto pokyčiai, regis neatsitiktinai rašymo stilius labiau primena klasikinį kūrinį.

Murakami kodas

Labai įdomi detalė – šioje knygoje Murakami daug dėmesio skiria simboliams ir jų interpretavimui. Tarsi bandytų padėti skaitytojams surasti raktą į savo kūrybą. Nepasižymėjau tikslios citatos, bet vienoje knygos vietoje jis rašo – bandymas paaiškinti simbolius ir prasmės kodus žodžiu panaikina jų esmę – perprasti juos reikia pačiam. Taip ir yra. Įvardinti apie ką yra Murakami knygos neverta, o galų gale, ir per daug sudėtinga. Reikia imti skaityti ir savąją prasmę surasti patiems.

Kodėl skaityti? Jei smalsu, kaip atrodytų Didysis Getsbis parašytas Murakami. Knygoje galima rasti pasvarstymų apie kūrybos prigimtį, įkvėpimo ir idėjų paslaptį, simbolių prasmę. Man pasirodė, kad šioje knygoje autorius kažkiek bando paaiškinti pats save. Patiks ne tik laiko patikrintiems Murakami fanams, bet ir kitiems – lėtų knygų ir simbolizmo gerbėjams.

Kodėl neskaityti? Nes tuomet, kai knygoje pagaliau pradeda stiprėti įtampa ji ima ir baigiasi. O antros dalies reikia laukti ir tai yra labai nesmagu.

Share: