Didysis Getsbis

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Rašytojas nesulaukęs pripažinimo

Man labai patinka tokie knygų leidimai, kaip šis 2005 metų leidyklos Alma Littera egzempliorius. Didysis Getsbis čia papildytas informacija apie rašytoją ir netgi pora kūrinio recenzijų. Labai patogu, kontekstinę informaciją gauti kartu su knyga ir nereikia papildomai ieškoti informacijos internete.

Gaila, bet Scott Fitzgerald buvo vienas tų rašytojų, kuris tikrosios šlovės sulaukė tik po savo mirties. Nors už Didysis Getsbis jis ir gavo honorarą, bet tuomet knygą dar vangiai pirko ir pinigai tikrai nebuvo dideli. Kad išgyventų rašytojas turėjo rašyti trumpus apsakymus žurnalui. Autorius mirė vos 44 metų nuo širdies smūgio, turėjo rimtų problemų dėl alkoholio vartojimo.

Didysis getsbis šiek tiek atsispindėjo ir realius Scott Fitzgerald gyvenimo motyvus. Jo žmona Zelda iš pradžių buvo nutraukusi sužadėtuves, nes jaunikis buvo per daug neturtingas ir sugrįžo pas jį tik kuomet šis gavo pirmąjį stambesnį honorarą. Rašytojas taip pat tarnavo kariuomenėje, patyrė žmonos neištikimybę, jam nesvetimi buvo audringi vakarėliai ir prašmatnus gyvenimas Niujorke.

Didysis Getsbis
Tokią šypseną, skleidžiančią neišsenkamą pasitikėjimą, padrasinimą, pamatai tik kokius keturis penkis kartus per visą gyvenimą.

Grįžtant prie aptariamo kūrinio, praėjus maždaug 20 metų po rašytojo mirties jis buvo atrastas iš naujo. Turbūt žmonės palengva suprato, koks tai taiklus ano laikmečio (XX a. 3 dešimtmečio) JAV ir žymiosios amerikietiškosios svajonės portretas. Didysis Getsbis puikiai demonstruoja tuometinę visuomenės struktūrą. Galimybės tiesiog sklandė ore – tapti kažkuo iš nieko. O taip pat, koks skeptiškas požiūris ir nepasitikėjimas tvyrojo naujųjų pasisekelių atžvilgiu.

Buvau tuo pat metu viduje ir lauke, žavėjausi ir bodėjausi neišsenkančia gyvenimo įvairove.

Man labai patiko pasakojimo būdas – visą istoriją pamatome lyg ir stebėtojo iš šalies akimis, tačiau pasakotojas kartu yra ir įvykių dalyvis, nors ir ne pagrindinis. Smagu stebėti, kaip po truputį iukštenama paslaptingojo Getsbio mįslė, atskleidžiama mitais apipinta jo asmenybė. Knyga puikiai užčiuopia tiek atvirai demonstruojamus, tiek subtilius, bamdomus nuslėpti ar nutylėti personažų bruožus. Gamta, muzika, Niujorkas, vakarėliai, šampano upės ir besiplaikstančios moterų suknelės – viskas šioje knygoje labai gyva.

Dūžtančios svajonės
Tačiau po kiekvieno jo žodžio jinai vis labiau traukėsi į save, ir galiausiai jis nutilo, tik žlugusi svajonė dar ilgai grūmėsi dienai blėstant, stengdamasi sulaikyti, kas nesulaikoma, beviltiškai verždamasi link prarasto balso, skambančio kambaryje.

Aš turbūt nežinau kitos tokios knygos, kur taip skaudžiai dūžta svajonės. Man atrodo Didysis Getsbis pasakoja apie tai, kaip kartais, o gal dažnai, mes mylim ne žmogų, o jo iliuzinį atspindį savo galvoje. Taip pat apie tai, kad brangesnė tampa pati viltis, o ne tikrovė, nes ji dažnai neatitinka lūkesčių.

Tobuliausias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti žmogaus fantazija.

Didysis Getsbis yra puiki literatūrinė pamoka, kad gyvenime svarbiausia ne tikslas, o procesas. Ir kaip prastai gali baigtis, kai visą savo laimę susieji su viena svajone ir tampi nuo jos liguistai priklausomas. O taip pat pamiršti tiesiog gyventi pakeliui į tikslą.

Šią knygą skaitant liūdna dėl labai daugelio dalykų: nelaimingos meilės, paviršutiniškų ryšių, po audringais vakarėliais besislapstančios vienatvės. Taip pat dėl tuometinės moterų gyvenimo dramos, priklausomybės nuo vyrų ir savojo luomo taisyklių. O labiausiai visgi – kad negalima sugrąžinti praeities – kad ir kaip tam prieštaravo Džėjus Getsbis.

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

Kodėl skaityti? Nes tai trumpa, graži, gili ir įsimintina knyga. Rinkitės jei jums patinka prarasto laiko, dūžtančių svajonių ir nelaimingos meilės temos.

Kodėl neskaityti? Jei pirma matėte filmą, knyga niekuo per daug nenustebins. Filmas pastatytas labai puikiai ir gana tiksliai knygos atžvilgiu.

Share: