Liūdesio fizika pirmą trečdalį labai patiko, vėliau leido tik vis dažniau kilnoti antakį ir nieko nesuprasti. Rašau ir iš karto galvoju, kokį siaubą greičiausiai mano tekstas sukeltų literatūros kritikams. Tad įspėjimas – geriau to nedaryti. Knyga man pasorodė kaip labai eklektiškas ir, greičiausiai, šiek tiek autobiografiškas kūrinys apie rašytojo vidinį pasaulį, supinant jį su ištisa šeimos istorija. Juk dažniausiai tai žmogus, jautriau nei daugelis patiriantis savo aplinką ir įvykius. Šioje knygoje kūrėjo empatija kitiems žmonėms pateikiama lyg gebėjimas įsikūnyti. Dėl šios priežasties knyga tokia fragmentiška ir sudaryta iš daugelio skirtingų epizodų, kitų žmonių minčių. Jei pirmą kūrinio pusę visa tai intrigavo, antroje – susiplakė į niekur per daugnevedantį chaosą. O gal tik man Liūdesio fizika tapo neįkandamu mokslu? 

„Negaliu pasiūlyti linijinio pasakojimo, nes nė vienas labirintas ir nė viena istorija nėra linijiniai.“

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji? 

Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs. 

„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“ 

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę.