Lizos butas

Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno.

Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. 

Lizos butas

Iš tiesų sunku pasakyti, kas šioje istorijoje yra pagrindinis – Gintarė, kuri mažytė atvykusi į Lizos butą jame užauga, jos mama, kurios asmenybė, sprendimai ir į gyvenimą priimti vyrai yra neatsiejama knygos dalis, o galbūt pats butas? Jis keičiasi kaip ir pačios herojės, atspindi jų virsmus ir transformacijas. O gal mama, dukra ir jų butas yra viena nedaloma idėja? Vaiva Rykštaitė mane nuteikė iš tiesų filosofiškai. Man regis daugelis į mūsų suvokiame savo praeitį per vaikystės namus, skirstome etapus per pakeistas gyvenamąsias vietas. Man pasirodė labai įdomi idėja vaikystę perteikti per buto istoriją.

Atmintis - kaip aktorė, trokštanti atlikti net jai nepriklausančius vaidmenis.
Malalietka ar kronikos

Jau girdėjau nemažai palyginimų, kuriuose Lizos butas gretinamas su Kai aš buvau malalietka. Pastarosios asmeniškai neskaičiau, tad galbūt todėl man pačiai knyga pasirodė panašesnė į Pietinia kronikas. Tas pats Lietuvos nepriklausomybės pradžios istorinis kontekstas ir patyrimai – ką tais laukiniais laikais reiškė būti vaiku ar paaugliu. Simboliai tie patys – turgūs ir Importiniai rūbai, mafija, filmukai iš video kasečių, karšti sumuštiniai, nežabota laisvė daugiabučių kiemuose ir raktai ant kaklo.

Nežinau kuris pirmesnis - ar aš išaugau kiemą ar jis mane. Ten kur su Mode kadaise kasėme sekretus, išasfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė.

Dar vienas panašumas su šiaulietiškaja versija – originali kalba. Kaip malonu buvo išvysti seniai primirštus, bet atmintyje ryškiai įsirėžusius žodžius: dyvijosi, putiovas, pizdukas, biesas, bėdavotis ir daug daug kitų. Kaip pati autorė pasakojo pokalbio Knygų mugės metu – neįmanoma tiksliai pasakoti apie laikmetį nenaudojant autentiškos kalbos. Be tų svarbių detalių viskas atrodytų dirbtina ir netikra.

Gyvenimo grožis slypi kasdienybėje

Apie ką iš tiesų ši knyga?Turbūt ji parašyta ne tik tam, kad suteiktų malonų nostalgijos jausmą. Man ji pasirodė visų pirma apie be galo stiprų ir gražų mamos ir dukros ryšį. Taip pat apie tai, kad gyvenime labai svarbios detalės – niekada nežinosi, kuris spontaniškas poelgis virs gražiausiu vaikystės atsiminimu.

Šokame basos ant išaipyto kiemo grindinio ir žinau, kad šitą šokį nešiosiu savy net suaugusi.

Dar galbūt Lizos butas yra bandymas sugauti vaikystės idėją, atrasti tašką, kada ji baigiasi, kuo ji svarbi ir kuo ypatinga. Man atrodo mes labai greit pamirštam kaip pasaulį mato vaikas, o Vaiva Rykštaitė kažkokiu stebuklingu būdu nepamiršo ir mums šia knyga primena.

Maišydama kopūstų sriubą ir tiksliai žinodama kiek druskos dar trūksta, pajutau bundant savo vidinę močią, išmintingą senę, kuri žino viską niko nežinodama.

Kodėl skaityti? Man net baisu, kiek šioje knygoje radau savęs – dalykai kuriuos laikiau savais staiga atsiskleidė kaip universalūs. Norisi padėkoti autorei už keletos valandų sugrįžimą į vaikystę, su tiek daug autentiškų detalių. Man labai patiko knygos atmosferiškumas ir susitelkimas greičiau į pojūčius ir detales, o ne į konkrečius įvykius ar nuotykius.

Kodėl neskaityti? Gali pritrūkti veiksmo ir intrigos.

Share: