Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno.

Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. 

Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga.