Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.
Apie mane
Labas, mano vardas Ieva, gyvenu Vilniuje. Gyvenime stengiuosi vadovautis mažiau yra daugiau principu, o laisvą laiką skirti paprastiems malonumams – knygoms ir rašymui. Taip atsirado šis tinklaraštis, skirtas dalintis įspūdžiais apie perskaitytas knygas.
Naujausi įrašai
Skaitomiausi įrašai
Žymos
Alma Littera
Balto
Baltos lankos
Biografija
depresija
Detektyvas
Emocinis intelektas
Grožinė literatūra
Ilgas skaitinys
Istorija
Japonija
JAV
Jungtinė Karalystė
Karas
Keli pasakotojai
Kitos knygos
Klasika
Lietuvių autoriai
Magiškasis realizmas
Meilė
Menas
Menas gyventi
Motinystė
Negrožinė literatūra
Nieko rimto
Niūri atmosfera
Nobelis
Plati geografija
Politika
Prancūzija
Psichologija
Romanas
Santykiai
Sofoklis
Tobulėjimas
Trumpas skaitinys
Tyto alba
tėvams
Vaga
Vaikams
Vaikų psichologija
Vienatvė
Įkvėpimas
Įtampa
Šeimos istorija